.
     Mykolas atremia lagaminą į suolą ir pasisuka:
     – Gerai? – kilsteli antakius.
     – Taip, taip, – mykiu besiknisdama rankinuke. – O bilietai... Ach taip... Ir pasas, čia mano, čia Signės.
     Šlapių skruzdžių virtinės bėginėja per nugarą: žemyn, aukštyn, skersai, įstrižai – kaip kaskart prieš kelionę. Net viską apčiuopusi nepajėgiu nurimti.
     – Jau eik, – kumšteliu berniukui į petį. – Pavėluosi.
     Atsisveikinęs jis pasileidžia šaligatviu.
     – Mykolai! – šūkteliu pavymui. – Sėkmės mokykloje!
     Iškėlusi ranką stebiu, kaip jis atsisukęs mojuoja, tada nusigrįžta ir apibėgdamas balutes skuodžia toliau. Tik pagalvok, kokia aš jau didelė – sūnus padeda atitempti lagaminą iki stotelės, palydi išvažiuojančią ir pats lekia į mokyklą.
     – Nesipykit namie! – šūkteliu dar kartelį.
     – Nepyk su tete! – kaip švilpynė sucypia šalia manęs stovinčios Signės balselis. – Myka, nepyk su tete! Ir su Guste!
     – Neberėkauk taip garsiai, – raminu dukrytę, uždėjusi plaštaką jai ant kepurės.
     – Ar mes jau kelionėje? – sužvitruoja akytės.
     – Taip. Aš ir tu. Mes kelionėje, – išdeklamuoju spūstelėdama smiliumi paraudusią mergaitės nosytę.
     Įstūmusi mūsų milžinišką lagaminą į autobusą, kilsteliu vidun Signę, o tada iš paskos įsiropščiu pati.

     Kelionė... Kiek nedaug tereikia. Žingsniuodama oro uostu žiopsau į švieslentes, skaitau ten įrašytus miestų pavadinimus ir vogčiomis stebiu keliauninkus: vieni išsipustę keliauja į Londoną, kiti taikosi į Kretą, treti šnekučiuojasi apie Berlyną, Amsterdamą, Paryžių – ach... O mes...
     – Mama, ar jau greitai? – timpteli mano pirštą šilta rankytė.
     – Kas, Signe?
     – Iki to namo?
     – To namo?
     – Mošutės namo.
     – Ta-aip, Signe. Toli dar. Toli dar iki to... namo... to...
     Mintys nubėga skersai keleivių trajektorijos, strykteli virš juoda oda trauktų kėdžių, pro plyšelį sienoje išsineria lauk į kurtinantį variklių kaukimą, skuodžia per pakilimo takus, ieškodamos, ant kurio sparno nutūpti, kad galėtų nieko nelaukdamos lėkti į dangų. Aš irgi ne mažiau geidžiu kuo greičiau keliauti, bet negaliu lyg pamišusi strakalioti tarp ūžiančių lėktuvų – juk vežu savo trimetę dukrytę pas močiutę.
     Pasitrypčiodamos sulaukiame eilėje ir pagaliau iškilmingai įžingsniuojame į lėktuvą. Kilsteliu Signę už pažastų, lyg meškiuką pasodinu ant sėdynės, o pati klesteliu šalia.
     – Jau valgysim? – nušvinta ji.
     – Ar nepalauksi?
     – Tu sakei, kad lėktuve! – spyriojasi mergaitė.
     Išvyniojusi įbruku jai į saują duonos riekę su ožkos sūriu. Sau susiieškau užrašų knygelę ir tvirtai suspaudžiu ją tarp pirštų tarytum tai būtų rankena, į kurią būtinai turiu įsikibti. Tai jau įprasta – kur bebūčiau, vis rašau: apie lėktuvo sparnus, apie lagaminus, sumuštinius, paukščius, debesis, purvinus batus...
     Vakar skaičiau apie konkursą: Lai fantazija įsišėlsta, žiemai trepinėjant ir meškoms kramsnojant leteną, išbaidykite peles iš virtuvės ir parašykite prozos kūrinį, apimtis neribojama, veiksmo vieta nesvarbi, tema „Namas nr. 34“. Tik pamanyk:  vieta nesvarbi, tačiau nurodytas namo numeris! Ir dar pageidauja, kad neįvaryčiau galvos skausmo skaitytojams bei komisijai. Tai gal būkit mieli ir pakuždėkit man gatvės pavadinimą?
     – Šitą valgysiu, kai būsim danguj, – pajuntu, kaip Signė grūda likusį duonos gabalą man į saują. – O kaip lėktuvas žino, kur skristi? – klausia, įrėmusi nosytę į stiklą.
     – Žino. Yra tokie keliai. Žiūrėk, – surandu sėdynės atlošo kišenėje lankstinuką ir baksnoju į avialinijų žemėlapį.
     Signė ištraukia man iš rankų lapą ir apvertusi spokso į saugumo instrukcijas.
     – Kas šia?
     – Čia, jei lėktuvas nukr... Jei kokia nelaimė...
     – Nukris lėktuvas? – mergaitė išpūtusi akis atsigrįžta į mane. – Bet jei nukris, kaip mes toliau keliausim? Reikės eiti? Ir nešti lajaminą? – pasibaisėjimas vaiko veide vis auga.
     – Nereikės, – prunkšteliu, nesugalvodama, ką reikėtų pasakyti, neturiu nė gramo pedagoginių sugebėjimų.
     – Gerai, o kam šitas? – toliau kamantinėja, braukydama piršteliu per piešinį.
     – Čia tokia pripučiama čiuožykla. Jei lėktuvas nukr... – vėl muistausi.
     – Jei nukris, tada šiuošime! – spygalioja.
     – Sakau, kad nenukris. Ir nečiuošime, Signe.
     – O tu kada nors kritai? – vėl pertaria mane.
     – Ne, tikrai ne, – atšaunu, pavargusi nuo mūsų paistalų.
     Dabar man taip trūksta Signės tėtušio, kuris pasisodintų dukrytę ant kelių ir išdėstytų: „Lėktuvai krenta be galo retai, dauguma žmonių skraido visą gyvenimą ir niekada nenukrenta, bet jei atsitiktų nelaimė, būtina žinoti, kaip elgtis, tada reikia apsivilkti geltoną liemenę, ieškoti šviečiančių rodyklių, skubėti prie išėjimo, sukryžiavus rankytes šokti ant tos čiuožyklos...“
     – O kaip mes rasim tą namą?
     – Kokį namą? – atsidūstu.
     – Tą. Mošutės.
     – Rasim. Yra numeris.
     – Iš kur tu žinai?
     – Žinau. Aš juk ten gyvenau. Kai buvau mažytė, tokia kaip tu, – baksteliu jai į pilvą.
     Suspaudžiu glėbyje mergaitės galvytę ir užsimerkusi supu. Supu. Vėl prisimenu konkursą apie trisdešimt ketvirtą numerį nežinia kokioje gatvėje, nežinia kokiame mieste. Tikra nesąmonė! Ir dar didesnis absurdas, kad mano pačios vaikystės namas buvo trisdešimt antras. Ne trisdešimt ketvirtas, o trisdešimt antras! Jei tik būtų kitaip, juk galėčiau parašyti ir iškloti savo istoriją – ji tokia stebuklinga, kad visus pakerėtų, nebereikėtų nieko: nei fantazijų apie nefritus, nei istorijų apie gertrūdas ar talentingas advokates, nei sapalionių apie jausmus ir emocijas.

     Į savo namą atsikrausčiau, kai man ėjo ketveri. Keista, visai nepamenu, kur gyvenome prieš tai, bet visiems laikams įsiminiau tą vienintelę dieną, tarytum tai būtų buvusi mano gyvenimo pradžia. Įėjusi į kiemą panirau į tirštą maisto kvapų rūką, kuriame nuo tos akimirkos dieną naktį teko murkdytis daugiau nei penkiolika metų: mūsų namo pirmajame aukšte buvo restoranas – dėl to mums net numerio nereikėjo, tiesiog sakydavom „ten, kur restoranas“. Tiesą pasakius, į restorano vidų nesu net kojos įkėlusi – juk būtų absurdiška eiti pavalgyti iš ketvirto aukšto į pirmą, ar ne? Tik iš gandų žinojau, jog ten gamindavo neapsakomai skanius cepelinus. Pamenu, sėdėdavau mūsų virtuvėje prie sekmadieninio pietų stalo ir įsivaizduodavau, kad elegantišku peiliu pjaustau garuojantį cepeliną, besivartantį žvilgančioje restorano lėkštelėje, o pabaigusi mosteliu kelneriui: „Labai ačiū, buvo skanu, ne ne, dėkui, daugiau nereikia, aš jau soti, tik norėčiau deserto, torčiuko su braškėm ir kavutės su likeriu, oi ne ne, gal geriau konjako.“ Tačiau, kad ir kiek besvajodavau, per visus tuos metus iš restorano esu ragavusi tik vieno patiekalo – cigarečių. Na, kokių ten cigarečių, tik nuorūkų, kurias ant asfalto prie įėjimo numesdavo restorano lankytojai. Pamenu, kaip įsikandę nepažįstamųjų apčiulptus, vis dar smilkstančius galiukus žirgliodavom per kiemą ir vaidindavom kaimyną: „Ką, vaikeliuk? Kalbėk garsiau, aš jau neprigirdžiu.“ Brolis sakydavo, kad tas neprigirdėjimas yra politika. „O kas ta politika?“ „Politika!  Tie, kurie neprigirdi, kai groja Din Ridas*, yra politika!“ Supratau, kad ta politika yra baisus dalykas, bet liksma, ui, kaip kaip linksma būdavo!
     Užsimerkusi uodžiu cepelinų kvapą ir klausau spygavimo. Brolis sveriasi per langą, stengdamasis pamatyti kaimyno veidą, o draugužis Dimka vis garsina patefoną. „Laikyk stipriau!“ – šaukia man Tadas, vis labiau sliuogdamas per palangę, kol viduje belieka tik kojos. Virpėdama iš paskutiniųjų spaudžiu brolio kulkšnis, išsižiojusi stebiu, kaip jo kūnas pradingsta už besiplaikstančių nertinių užuolaidų ir pašnibždom dainuoju Venceremą**. O jei tik paleisčiau... Pamenu, pavasarį brolis su Dimka iš penkto aukšto mėtė balionus, ne, ne paprastus balionus, o pilnus vandens. „Chuligaaaanai!“ – stūgavo mūsų Politika. Nesupratau, ką bendra turi balionai su chuliganais. O jei brolis dabar kaip balionas išsitėkštų ant asfalto, ar mane irgi vadintų chuliganu? Ir, apskritai, kas tie chuliganai? Tuo metu dar daug ko nesupratau. Kaip ir to, kad vis dėlto nereikėtų rinkti nuo asfalto nuorūkų arba sliuogti į pačią viršūnę nusiskinti sušalusių obuoliukų.

     – Ar jau? – pašoka iš miegų Signė, lėktuvo ratams trinktelėjus į asfaltą.
     – Jau, – pripažįstu, nors labiausiai norėtųsi skirsti toliau.
     – Kur mošutė? – dairosi mergaitė lyg prisukamas žaislas.
     – Palauk, – mykiu.
     – Mama, ar tu jau pasylgai?
     – Ko pasiilgau?
     – Mykos. Ir tetės. Ir Gustės.
     – Taip, Signe, – atbula ranka braukau jai per viršugalvį. – Žinoma, kad pasiilgau.
     – Tai gerai. Dabar ir aš jau žinau, ką reiškia pasylgti, – porina mergytė išdidžiai.

     Išlipusi iš tėčio mazdos sustoju ant šaligatvio ir kilsteliu akis į papilkavusį mūrą. Lentelės nebėra; tik blyškus stačiakampis ant tinko ir dvi juodos skylės byloja, kur anksčiau kabojo namo numeris. Taip, dabar galėčiau drąsiai meluoti, kad kitados ten baltais skaičiais raudoname fone buvo įrašyta „Nr. 34“ – juk įrodymo nėra, niekas nematė, niekas neįtars, o man šis atsitiktinumas gal padės laimėti konkursą. Bet kaip gi galiu meluoti – jei meluosiu apie numerį, skaitytojai niekuo nepatikės, komisijai įsiskaudės galva ir tada jau viskas kaip šuniui ant uodegos. O ši istorija juk yra gryniausia, skaidriausia, pati steriliausia tiesa – nors prie žaizdos dėk.
     – O restoranas? – purtau galvą, žvelgdama į aklinai juodus langus.
     – Uždarė tą restoraną. Niekas čia nebeina. Ir ačiū Dievui – nebėra nei triukšmo, nei nuorūkų, – mosikuojasi tėtis.
     Tylėdama lipu laiptais ir skausmingai klausau, kaip tėtis dusdamas neša mano lagaminą. Kuo labiau artėju prie ketvirto aukšto, tuo giliau neriu į svaiginantį cepelinų kvapo rūką. Rodosi, tampu soti dar neprisėdusi prie stalo.
     Šventiniai pietūs: dukros ir anūkėlės atvykimo proga.
     – Tai gal pasiliksi gyventi čia, Signele? – įprastas klausimas.
     Kitados ir manęs seneliai lygiai to paties kamantinėdavo. Ir dar, kai pati buvau maža, klausdavo, pas katrą močiutę labiau patinka: pas tetės, ar pas mamos. O mano vaikų dabar vis klausinėja, kur geriau: Lietuvoje ar užsienyje. Klausau ir jaučiu, kad ima pykinti. Tikriausiai persivalgiau.
     Signė lyg katinėlis susiraito ant sofos šalia senelio, spoksančio į televizorių.
     – Ką čia žiūrit? – prieinu susidomėjusi.
     – Ai, nieko gero, – burbteli tėvas.
     – Tikrai, nieko gero per tą televiziją neberodo, – padūsauja mama ir įsitaiso šalia kitų dviejų spoksotojų. – Sėsk, – pliaukšteli šalia savęs neatsisukdama.
     Minutėlę stebeiliju į ekraną: Lietuvos talentai.
     – Gal eisime pasivaikščioti?
     – Ša, patylėk! – mamos kūnas vis labiau linksta prie ekrano.
     – O kai pasibaigs... – bandau dar kartelį, prasidėjus reklamai.
     – Ša, po to kalbės apie konservantus, – mama sustingusi spokso į kaimiškos dešros reklamą. – Perjunk, – sukomanduoja tėvui.
     – Perjungiau. Ten irgi reklama, – atšauna anas. – Viskas surežisuota, – aiškina spausdamas tarp pirštų pultelį.

     Apsiaunu ir leidžiuosi į kiemą. Surandu suolą ir atsisėdusi spoksau į paburkusią medieną. Kitados suoliukas buvo dažytas ryškiai žydra spalva. Pamenu, laupydavom dažų gabalėlius ir dėliodavom ornamentus. Va ir prisilaupėm – dažų nebeliko nė žymės, tik dvokiantis, išpuvęs, neaiškios spalvos medis. Atlošusi galvą ieškau lango su nertom užuolaidom. Matau, kaip jis atsilapoja, Dimka persisveria per palangę ir klykia: „Politika!“ Tik Din Rido negirdžiu, vis dar tie talentai ir reklama: naujoviški įklotai su sparneliais, maisto papildai, kremas atjauninantis odą, preparatai nuo celiulitų, tamsus „Švyturio“ alus...
     Dimka moja kviesdamas kopti į kalną obuolių. Niekas negalėdavo patikėti, kad prie mūsų namo, Vilniaus vidury, gali būti toks didžiulis kalnas, ant kurio auga obelis, ir ne bet kokia obelis, o laukinė, su gumbuotom šakom ir su spygliais – taip taip, laukinės obelys turi spyglių! Ir tie spygliai... Ach, būtent apie tuos spyglius ir būtų mano istorija, jei tik namo numeris tiktų. Kartą dviese su Dimka lipome skinti paskutinių obuoliukų, jau buvo po šalnų, šakos apšerkšnijusios, slidžios ir dar tie spygliai... O mūsų obuoliukai pačioje viršūnėje. Sutartinai sliuogiame kamienu: aš, kaip katė, aukščiau nei draugas, o jis neatsilikdamas iš paskos. Klausau sausų šakų traškėjimo, paslapčiom žvilgčioju į Dimką ir nebesuvokiu, ko man labiau reikia: apšalusių obuoliukų ar to šilto megztinio, skubančio paskui mane.
     Mama sakydavo, kad pati, būdama vaikas, tą obelį sodino. Įdomu, ar ji vis dar tebe? Atsisuku ir nustėru: nei kalno, nei obels, tik milžiniškas namas su stikliniais balkonais. Skaičiuodama aukštus ropščiuosi iki pat stogo, o tada vėl žemyn: aštuntas, septintas, šeštas, ..., antras, pirmas. Dimka artėja artėja artėja, kol akyse lieka tik jo raudonas megztinis. Tada megztinis žaibiškai praskrieja pro šalį ir lieka kyboti ant šakos, su Dimka, tik be manęs. Guliu po obelim ir nekrutėdama klausau. Dimka pasilenkia ir alsuodamas prisiploja lūpomis prie mano skruosto. Ne, tai jau bus vėliau, kitą dieną, o tą vakarą jis tik klykė: „Gelbėkit! Jai per kaklą burna matosi!“ Tyliu, bijau išsižioti – kai pagalvoju, kad mano burna dabar ant kaklo, baisu net sukrutinti lūpas. „Kokia šaunuolė, – balta rankovė prispaudžia mano galvą prie kieto neštuvo. – Gudri mergaitė.“ Obels šakos išnyksta iš akių, lieka dangus – žydras kaip mūsų atsilaupęs suolas. Mintyse dėlioju iš dažų gabalėlių ornamentus. Pagaliau matau namą, savo namą su raudona lentele ant kampo: nr. 32. Baltos durys. Greitosios kaukimas.
     – Trisdešimt du?! – sušunku spoksodama į naująjį pastatą.
     Pašokusi bėgu į savo laiptinę, dusdama kylu į ketvirtą ir įsiveržusi vidun dar kartą suerzinu reklamos žiūrėtojų partiją:
     – O ta obelis?
     – Ach... – mosteli mama. – Nukirto, rupūžės. Matai gi, tokį griozdą pastatė, net per langą žiūrėti nebesinori.
     – Trisdešimt antras?
     – Ką? – pagaliau mamos akys atlimpa nuo televizoriaus ir nusitaiko į mane.
     – Tas namas trisdešimt antras? – kartoju pasipiktinusi. – Čia gi mūsų numeris. Mūsų!
     – Taigi pernumeravo visą gatvę. Dabar mūsų trisdešimt ketvirtas. Tik lentelės niekas nepakabina. Gyvenam jau metai be numerio.
     Klesteliu ant sofos. Gerai, – galvoju, – ryt suveiksim ir prikalsim tą lentelę, o tada..., tada galėsiu rašyti savo istoriją apie trisdešimt ketvirtą numerį: kur groja Din Ridas, šūkalioja Politika ir auga obelys. O po obelim... po obelim manęs su užlopytu smakru grįžtant iš ligoninės laukia Dimka – va, apie tai ir parašysiu. Ir tada jau – venceremos! Dieve mano, tas konkursas varo mane iš proto! Nusviedžiu į kampą užrašų knygelę, apglėbiu snūduriuojančią Signę ir įbedu apatišką žvilgsnį į kaimiškos dešros reklamą.



     * Dean Cyril Reed – amerikiečių aktorius, dainininkas ir dainų kūrėjas, didžiąją gyvenimo dalį išgyvenęs Pietų Amerikoje, o vėliau Rytų Vokietijoje
   ** „Venceremos“ Dean’o Reed’o daina (isp. \"mes laimėsim\")