Kožnų vakarų cykų iš laukų pareinu,
Dzienos vienišos, dzykos — laukimu gyvenu.

Padabotai, kap gelsta nuog vėjo klevai,
Tep ilgai jau, vaikeli, cia — namie — nebuvai.

Kluonas, tas nabagėlis, net sulinko pusiau,
Sa vaikelio brangiausio tep seniai nematiau.

Pakūrtau tau pečialį, kad prieg jo sušiltai,
Ba jau gruodas žemialy surakino baltai.

Prisėstai ir paporytai kap gyveni,
Ar geri, ar laimyngi ciej metai jauni.

Gruodas kausto žemialy vis scipriau ir scipriau
Paprašysiu Dzievulio, kad tavy sulauktau.

Koli neatguliau žemėn dar norėtau, vaikeli,
Pamacyc, pamyluoc, apkabinc nor rozelį.