Santrauka:
čia toks pamąstymas perskaičius publikuotus darbus. ( Feniksas)
Gali kas dieną Feniksu atgimti, palikęs nuoskaudas ir pyktį.
Į sielą įsileidus šviesą, ji tamsoje neturi smilkti.
Liūdna tiesa: tikrai nepasirinksi, kada įkvėpti pirmą oro gurkšnį.
Kada ištarsi žodį paskutinį? Ir čia ne tu — nuspręs likimas.
Tik pareiga vienintelė — gyventi, nors skauda, negali ištverti.
Be žodžių, akimis maldauji, suspaudęs delnus virpančius į saują:
Leisk, dar nušliaušiu keliais į pavasario purviną sniegą,
Kur, neklausdamas nieko, kalas naujas daigas gyvybės į šviesą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-10-17 07:46:17
Skaudėjime likimo pajauta. Sodru prasmės čia — branginti gyvenimą ir tikėti...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-10-16 19:41:41
Keliais per purviną sniegą... nereikia.
Geriau tvirtu žingsniu per pūgas į pavasarį.... :)
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2012-10-16 18:25:10
:o
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-10-16 17:57:11
gražus prašymas. O atkakliosios pastaba teisinga, bet, matyt, autorius užsigarantavo pragyventi žiemą...
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-10-16 14:11:37
Pasirodo per daug prašau.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-10-16 14:07:54
...į pavasario purviną sniegą... Bet dar žiemos nebuvo!
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-10-16 14:02:05
Paskutinė eilutė viltinga :)