Nepavargau ir niekad nepavargsiu
Gyvent tavim, Tėvyne mano,
Kol tik galėsiu, vardą nešiu
Kaip vėliavą, kaip garbę savo.

Žmonės ateina ir išeina,
Tuštėja miestai, nyksta girios.
Dainuoja sesė liūdną dainą
Prie Nemuno krantų užgimus.

Joj šimtmečiai ilgi sudėti,
Kovų aidai, motulių raudos,
Kirsti kardu — nenugalėti,
Tik širdį, širdį kažko skauda.

Juk dar laisvi, žemčiūgai žydi,
Maironio posmuos apdainuoti.
Per taigą ėję, nepaklydę,
Turėtume nepasiduoti.

Nepasiduot, nors išdidumą
Dažnai politikai praranda,
Savo kalbos, rašto tyrumą
Parduot kaimynams tyliai bando.

Bet dar tikiu, kad dar pakilsim,
Supras lietuvis savo galią.
Kaip broliai rankom susiimsim
Visiems laikams prie TAUTOS kelio!

Rinkimų purvas greita nusėda,
Vėl viltį regi šviesios akys.
Išmetę širdgėla ir gėdą,
Į tiesą, dorą žmonės gręžias.  

............................................

Nepavargau tavim gyventi,
Tik tu žaliuok, žiedais žydėki.
Ateis į mūsų žemę šventė,
Kai ją išmoksime mylėti.