Pavasario balas perbridę, ištaškę,
Sugavę margą vasaros plaštakę,
Prie derlingo rudenėlio prisiglauskim,
Atsipūskim, pasibūkim, pabendraukim...
Juk gyvenimas — kaip obuoliukas apvalus,
Raudonskruostis, saldžiarūgštis, saldus.
Vienoj pusėj — lyg mėlynės, lyg randai,
Juk ne kartą krista skaudžiai iš aukštai.
Kita pusė kirminėlio išvagota,
Reiškia — ekologiškas ir tinkamas naudoti.
Taip ir graužiam po truputį save —
Pusryčiams, per pietus, vakare...
Susiragausim, paliks tik graužtelis
Ir sunokę mažos sėklelės.
- - - - - - - - - - - - -
Po žiemos kažkur pakelėje
Gal linguosim laukine obelėle...
- - - - - - - - - - - - -
...o gal ir ne...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-10-15 21:40:05
Susiragausim, paliks tik graužtelis
Ir sunokusios mažos sėklelės.
Taikli ir gražiai išrutuliota paralelė...
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2012-10-15 15:16:45
tikrai. pritariu herberai.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-10-15 11:51:56
gražus palyginimas obuolio ir žmogaus gyvenimo.