Laisva mokėjai aukotis.
Ar verta, buvo dėl ko?
Akuotais kelias nuklotas.
Kai ko prikūlė ruduo.

Žolėtų ražienų plotas
Lig eglių kuorų žalių.
Netýčiom šỹpsaus, apstotas
Nelauktų vėlývų gėlių.

Pamigę migloti žiedeliai.
Tarp šalnų vėlýva svaja
Puošias, aplenkus dalią,
Nerūpestinga sėja.

O karolių paberta veltui
Žibučių vėjo laiku.
Vortinklio siūlu suvertą
Skaudžią rasą renku.

Vėjas melsvas, ir eglių guotai
Saule dažos, kad ir vėlai.
– Spinduliai auksiniai akuotai...
– Tie akuotai tiktai pelai...

Už vartų auksas, už vartų
Saulė mėlio miglų dugne.
Per daug ravėtą ir svertą
Drungną derlių gaubtum delne.

Tik verta kas ar neverta
Nesvarstei, nei klausei mane.
Žibuoklių būna paberta
Už miško tolių... – Eime.