Ar žinai,
žmonės kuždesiu kalbėjo, jog paauksuotam kambary,
dulkių apsupty, akyse vien tuštumą tematė?

Ar žinai,
kur stovi geležinis sostas,
kuris it miegantis drakonas
per šimtmečių šimtmečius erdvę raižė it žaibas pailsusį dangų?
Mano močia springdama kartojo —
geležies pasiekti neįmanoma.
Medis. Vien medis visur.

Prisimenu, tą gūdžią dieną,
kai su broliu
pailsusią močią turėjom pakast.
Apraudoję kaulų guolį pažadėjom —
žarnas viens kitam ištrauksim, jei geležinio sosto nepaliesim.

Ir vis kas naktį
aš girdžiu kvietimą sosto
per išmintas girias, per viršų kalno akmeninio
ir šaknis su kaulais ir mirtim.
Bijau, senatvė aplenks mano kelią.
Vis ieškau.
Ieškau, kaip kiti,
pasimetę miško rąžuly.

Bet dabar tik supratau — sosto geležinio nepasieksiu,
kurio dešimtmečius siekiau.
Ir bėgant laikui, žilabarzdžiui,
tik mano brolis to nežino,
greičiausiai ir nesužinos,
kaip aš naktim bemiegėm
ant susiraizgiusių kelmo šaknų rymodavau.

Ar žinai,
žmonės ne kartą žvelgė į jo negyvas akis.
Jis taip ir laukia.
Paauksuotam kambary, dulkių apsupty, žmonės kuždesiu tekalba,
geležiniame soste, laiko nutupėtas, į tolį žvelgdamas,
bei nieko nematydamas.

Bet gyvieji nežinojo.
Jis matė.
Geležinę karūną.