Aklina tamsa mano sielos vidury —
Tai viskas, kas liko iš priešinio vėjo.
Iliuzijos sušalo, tyliai išėjo pro duris,
Nepaklausę, ar man jų jau nereikėjo.

Aš gnaiužiu šaltas rankas. Aš galvoju
Apie tai, ką padariau ir dar padarysiu.
„Reikia būti žmogum“. Ar aš žmogus? Kloja
Vėjas šlapius lapus. Aš to pasakyt neišdrįsiu.

Jei mąstai apie tai, kas dar bus,
Ar tai svajonė? Gūsiai blaško šukes,
Kurios sieloj. Tuštuma išleidžia nagus.
Kažkas gražų žodį pasakė. Na ir kas...

O sieloj tuščia. Tamsuma ėmė kilt.
Ant stalo tik „taurė siaubingos nevilties“.
Nėra nė vieno šviesos šaltinio sušilt
Ir nė vienos tikrai paguodžiančios minties.

Ir aš žinau, kad rytojuj nieko nebus,
Tik šaltis, tuštuma, duženos ir smogas.
Atversiu duris į šaltus niekieno namus
Ir ieškosiu kažko — kaip archeologas.