Audra pasikarščiavo, nuplėšusi lapus
Nuo pakeleivio klevo, sudraskė juos perpus.
Pabiro juodos raidės, neperskaitai laiškų.                      
Koks vakaras beveidis, ir miglos ne laiku!

Tik akys tolin žiūri, lyg būtum neregys,
Kai rytas aukso žuvį pasigiria turįs.
O klevas lyg po gaisro: suglumęs, nerangus.
Jam debesys išlaistė kartėlio likučius.                

Tyla. Prisnūdo vėjas. Gal mąsto, ką daryt?                  
O rūkas liejas, liejas lyg trokšdamas praryt                
Tą – paskutinį vaizdą, kuris už nugaros.          
Juk vasara nešvaistė be tikslo šilumos…
- - -
Įsidėmėki šriftą ir tau gal būt pavyks                            
Surankioti po raidę, išskaidrinti mintis.      
Pavasariui padvelkus ant lapų vėl žalių
Skaitysiu meilės laiškus… Rašysi man juos — tu.