Paryčiais mėnesienos akis tartum agentė patalpas žvalgo.
Atbundu jau iškėlus rankas, baimės riksmui užstrigus gerklėj.
Už košmarą kažkas daugiaženklę susižeria algą,
Nes be teismo aukas savo kūne uždaro kalėt.

Nei tvorų, nei šunų, nei sargybos, nei lango su grotom,
Tik žinia apie tai, kad būtis bus kankynė ilga,
Kad tik priešai aplink rezga planą, kaip viską užgrobtų,
O drąsa ir viltis — tik pamišėlio dvasios liga.

Abejonių mažai, nes efektai kasmet tobulėja,
Ir pasiūlo akims vis daugiau, vis baisesnių vaizdų.
...vakar peržergiau tą, kurs be sąmonės gatvėj gulėjo.
Atbudau paryčiais, išsigandusi, kad jau nesu.