O su kokia jėga naktį vėjas sagas sodo draskė!
Kol drabužiai margi lyg dėlionė išdriko purve.
It girtuoklis taurėj siekęs vyno, bet radęs ten actą,
It peštukas aršus, prasilenkęs toli su garbe.

Gal tikėjos užpūst pas silpnuosius gyvenimo geismą
Ir į nieką paverst andainykščius žiedynų sapnus?
Ką laimėjo jisai? Tiktai nuosavą garą nuleido
Ir visom pakelėm medžių griaučius išstatė nuogus.

Kiekvienam pumpure - gyvastis, mažos špygos kišenėj.
Nektarinės sudrėks nuo glamonės šiltų spindulių.
Vėjui liko nedaug - pasidraskymo žymės ant žemės
Ir nė lašo vilties dovanojimo laimę pajust.

Tuščias, vėjau, glėbys, jei paimti ką nori per jėgą.
Tai žiauriųjų dalia egzistuot pasigaudžius aukų.
Skleisk drobulę pusnies, pumpurai lai ramiai išsimiega -
Kaip smagu bus išgirst, kad pavasarį atnešei tu!