Juk pati nudraskau tuos šašus, kurie bando aptraukt sielos žaizdą,
Ir pati atkakliai būtyje vienišumą kaip kelią renkuos.
Kūnui vargas kentėt, jis įspėja, kad žaisti ne laikas,
Jis norėtų labai pakylėtos, laimingos dienos nors vienos.

Pasvajok ir praeis. Išsibaigę skirtieji resursai.
\"Tu sena, tau gana.. - padainuoja choristų balsai, -
Jeigu sielai skaudu, argi kaista, kad kūnas taip skursta?
Pliaukštelk sau per nagus, kai begyjančią žaizdą draskai!\"

Lyg šermukšnio šaka būtų ratą kas nors apibrėžęs -
Praeities išvaryt, kaip betrokščiau, deja, negaliu.
Apie laimės dienas šnabždas kelio lygiagrečios vėžės,
Kol prie kiemo ribos pasiverčia siauru takeliu.

Ten, kažkur už kalvos, švelniai žemę dangus glamonėja.
Kažkurioj kertėje gal atrasčiau  nors plunksną sparnų?
Juk užmiršti bandau, kaip skraidyti it paukštis mokėjau
Ir vargstu tik todėl, kad ropliu pasijust ketinu.

Net gyvent pareiga kartais gali tapti bevaržančiais pančiais,
Bet juos nešt kuo ilgiau - man vienintelė likus garbė.
Gal todėl ir šiandien iki kraujo šašus nusigramdžiau
Amžinieji jausmai kad gebėtų pakilt virš mirties.