Sunkiausia suvaidinti žmogų,
Paralelinį apdirbtą vaisių, dar
Gebėti raizgytis lyg kopėčiom,
Apsivyti lyg krūmą serbentų.

Išsūpuoti lyg sapno gaudyklę,
Jis viena nuo mirties ketvirtoji,
Į tave, kad giliai neįklimpti
Reik palikti pravertą balkoną.

Mes pribarstėme duonos, prariekėm,
Nesinori alsuot – per sunku.
Alieju fosforuotu vis tepėm,
Ir prasikošėm meldais maldų.

Akvariume buvai trečiasis žvejas,
O musės prie sparnų geltonos.
Žuvys alkanos, žuvys per mažos
Tau kaspinas, man raištis po kaklu.

Dabar pagalvės lošia karą, išnyrą
Tik paviršiuj mašalai. Akys didelės,
Balzganos akys, šitas lieptas –
toks mano išbrinkęs, šitaip mano
ir savo buvai.