Labas!

Prasideda kiekviena išsirangiusi diena.  Statistinio piliečio. Kareivio, kuris kasdien kaunasi su demonais už savo būtį, o vakare vėl įvirsta į išsiilgtą lovą. Tiesa, yra nakties vaikų ir toliau nepaleidžiančių klaviatūros iš pirštų.   Ir visame šitame gyvybės sukūryje labas susisuka milijonus kartų.

Akivaizdu, kad turbūt tai vienas iš dažniausiai  į laisvę pro lūpų duris išskrendančių žodžių. Ir vienas iš labiausiai pamirštamų. Nes kartais savasties minčių pasauliai taip suryja visa, kas gera, kad tas nelemtas labas taip ir neišsprūsta. Parsiduoda sukirmijusios morkos, aidūs mobilieji telefonai, painūs teisiniai popiergaliai...

Yra istorija, kodėl Labas privalo gyventi.

Seniai seniai kaip tikroje pasakoje Labas buvo žmogus. Nei geras, nei blogas, nei drūtas kočėlas, nei tįsena sliekas.  Sukakus metams, vedė pačią. Gražią, besišypsančią Myliu. Bet nelaimei, nepagalvojo, kad pernelyg daug gėlių pridovanota vargšei Iki. O ta ėmė ir nuėjus ant liepto nusiskandino. Atgimė šmėkla ir ėmė vaidentis. Nieks aplinkui to nesureikšmino.

Labas prasigyveno. Pasistatė namą aukštu didesnį nei kaimyno, sode pasisodino obelų įvairiausių rūšių, pastatė žmonai pjedestalą. Myliu spindėjo visu grožiu - net metuose dieną, vasario 14 -ioliktąją jos spindesu vainikavo. Besistengdami Labas įtikti aplinkiniai pradėję savo antrosioms puselėms kartoti - Myliu. Suprask, tu man tokia brangi, kaip Labas Myliu.

Tačiau ne visiems lemta gyventi auksiniuose saulės rūmuose.   Vienas vienintelis nesijautė jaukiai. Nes buvo vienas. Aplinkiniams kaži kas vis netiko. Gal su metais besivejančios dešros aplink juosmenį, gal stiklinės akys, nuo vienatvės  su šypsena nebesusitariančios, gal pernelyg dažnai skaitomas taisyklių ir vertybių kodeksas... Nepritapo Vienas, dažnai susilaukdavo net patyčių. Nemėgo šurmulio ir papuošimų, nemėgo linksmybių.  Buvo jau susiruošęs virvei nekaltybę padovanoti, tik pasivaideno nelaimėliui blyškiaveidė pragaro dukra Iki. Gražiu geišos veidu, lyg šventenybės ikona. Ir pakuždėjo, kad už virvę tūkstantį kartų geriau - būti ne vienam. Tereikia tik sielą jai parduoti. Esanti tik viena sąlyga - Labas turi amžiams išnykti. Vienas sutiko. Ir net nepajuto kaip įgavo kalbos dovaną.  Kur bepasisukdavo - visi išsižioję jo pažadų klausydavos. Įkūrė Vienas savo respubliką. Vienijos visi po jo vėliava, net gražuolė Myliu akį pamerkdavo.

Apie stebuklingąjį pranašą Vienas išgirdo ir Labas. Kur buvęs, kur nebuvęs atsliūkino su sandėriu:
- Tebus per pusę. Tu rodais, aš iš nugaros rūmus statau, abu labu turtėjame. Jei būsi mano veidu ir balsu, aš būsiu Tavo ramsčiu.
Apsalo Vieno širdelė, kad kaži kam jis parūpo, kad net bičiuliystės diržą siūlo, ir pasirašė. Dar labiau išgarsėjo Vienas - tapo numeriu Vienas asmeniu visose apylinkėse. Dėmesio pieno upėse nardė, o Labas dar storesnius kailinius apsivilko. Kaip du neišskiriami broliai patapo. Tik pamiršo  Vienas, kad sielos nebeturi. O kur buvus, kur nebuvus nuodingoji Iki  jau ant lovos ir betįsanti.  Suprato Vienas - su šita ragana ne gyvenimas. Bet ir prie ankstesnės geldos nebesinori ašarų žlugto velėti.  Įsiskaudo Vienui galva - ką daryti, kaip Labas nusikratyti ir turimo statuso neprarasti. Prisiminė girdėjęs, kad Myliu sakiusi, kad jį mylinti.  Iškėlė Vienas puotą, eilėmis išmarguotą, Myliu užkėlė į sostą, ir tyčia nepakvietė Labas. Kai Myliu suprato klastą, Labas jau tarpduryje bestovintis. Perbalęs ir perpykęs.  O čia pat ir Iki už rankų stverianti.  Myliu puolė į ašaras. Tik čia kaži kas ėmė darytis Vienui: šalčio peilis gilyn įsmigęs.  Pasijutęs kaltas ir puolęs ant kelių Iki sakyti, kad sandėrio atsisakantis, brolio Labas prarasti negalintis. Įsiutus Iki, bet nieko padaryt negalėjus - sandėris buvęs sulaužytas ir neištesėtas. Tai stvėrus Vieną už pakarpos ir pranykus.

Bet ankstesnės laimės Myliu ir Labas taip ir nebeatkūrę. Vis dar santykius aiškinas, tai kartu, tai skyrium. Net ir gražuolei dukrelei Atsiprašau gimus, Labas Myliu pilnai neatleidęs. Mat, ši vis begailinti Vieno.   Juk šis besikankinantis Iki kalėjime, su spyna ,,Meilė trunka trejus metus\" amžiams apkaustytam. O Iki vaidenas, kaip besivaidenusi. Vis dar Labas negalinti atleisti.

Aplinkiniai taip buvusių turtų ir gero gyvenimo išsiilgę, kad iš lūpų į lūpas tebekartojantys:
Labas, kai tikisi;
Myliu, kai  norisi;
Vienas, kai ilgisi;
Iki, kai pykstasi
ir Atsiprašau, kai gailisi.

Tačiau nei vienas  iš kitų žodžių taip ir nerastų šviesos be Labas, kuris buvęs visa ko pradžia.
Kadangi pabaiga nei vieno nėra laukiama, tai Labas privalo gyventi.
Su vienu ar kitu prieskoniu.