Neišlaikė žaliasis ir pavirto prie žemės,
Vėtra buvo stipresnė už jį,
Ore styro išrautos išdavikiškai šaknys
Paskutinės kovos nevilty.

Guli beržas, lyg pienas pievoj išlietas,
Dar baltesnis šalia liūdesys,
Baltas baltas toks jaunas ir lieknas kamienas,
Kaip  parkritęs, žaizdotas karys.

Tik manau, kad ne vėtra – vienatvė palaužė,
Kai neliko į ką audroje atsiremt.
Eglaites juk taip pat šuorai lenkė ir skriaudė,
Bet pavyko visoms tankmėje išgyvent.

...............................................

Nepalikti vienam – štai kas būna svarbiausia
Ne tik medžiui miške, bet žmonėms dar labiau,
Kai toli nuo namų, nuo savų iškeliauja,
Kur vėjai  ir vėtros dažnai staugia pikčiau.