(Tęsinys)

Moralė ir valstybė

Valstybė - pati aukščiausia didelės žmonių visuomenės organizacinė struktūra, tai tarsi jos vainikas. Daugelis tautų, atskirų tautybių į vieną geografinę teritoriją įvairių politinių ir ekonominių procesų suburti žmonės stengiasi sukurti savo valstybę, iškovoti jai pripažinimą ir nepriklausomybę nuo kitų valstybių. Betgi valstybės gali ir išnykti arba būti panaikinamas jų savarankiškumas. Tik visados išlieka  galimybė jas atkurti, jeigu visuomenė išlieka kaip tauta, arba žmonių bendruomenė išsaugo tautinį tapatumą, tautiškumą.  

Taigi visados amorali valstybinė politika pirmiausia yra susijusi su amoralia tautine politika. Vienos ar kitos valstybės sunaikinimą dažniausiai lemia išorės jėgos, kitos valstybės, kurios ginklu, jėga okupuoja silpnesnę. Tačiau būna ir kiti, net skaudesni atvejai, kai valstybės neapgalvotomis, primestomis sutartimis pačios atsisako savo valstybingumo. Jeigu karine jėga atimtą valstybingumą galima atkovoti ir vėliau garbingai ją tęsti, tai prarastas valstybingumas dėl neapgalvotų ar savanaudiškų to meto politikų paskatų  ilgam laikui lieka pačia skaudžiausia ir negyjančia žaizda.

Tokią skaudžią patirtį Lietuva turi jau nuo Liublino unijos laikų. Taigi, kiekviena valstybė, jos piliečiai turi gerai pagalvoti ir apsispręsti, ar nauja sutartis, sąjunga, netgi monitarinė,  netaps spąstais dar vienai pelytei.

Šiandien būrų sunku galvoti apie karinę grėsmę, nors ji visados išlieka, tad jokiu būdu šalis negali prarasti nei budrumo, nei savo gynybinių galių. Dabar yra nauji ginklai, tiesiogiai nežudantys, bet tautoms ir valstybėms ne mažiau pavojingi – vergiški ekonominiai, energetiniai ryšiai ir prisiimtų finansinių skolų, įsipareigojimų našta. Taigi globaliniai projektai, dėl kurių reikėtų užsinerti mirtiną skolų kilpą ne tik sau, bet ir ateities kartoms yra neleistini, o jų iniciatorių bei vykdytojų politika yra amorali visais trimis požiūriais – žmogaus, tautos ir valstybės.    

Todėl skaitykime partijų rinkimines programas, žiūrėkime ir klausykime debatų laidas ir jose bandykime rasti moralumo ir amoralumo požymius, bandykime juos suprasti, pasverti ir pagal tai nuspręsti ką rinktis, kuo tikėti ir kam patikėti savo ir savo vaikų, savo tautos ir savo valstybės ateitį.

Kalbant apie politikų, atskirų partijų moralumą ar amoralumą tautos ir valstybės atžvilgiu, negalima pamiršti ir paties asmens – tautiečio, valstybės piliečio. Stovėti abejingai nuošalėje, nedalyvauti rinkimuose, negalvoti ir nesidomėti rinkimais – taip pat amoralu. Nėra tautos be tautiškumo vertybes išlaikančių ir jas puoselėjančių žmonių, kaip ir nėra valstybės be jos sąmoningų, aktyvių piliečių. Tad šią garbę ir atsakomybę jauskime kiekvienas. Jauskime ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų, ateities kartų.  

(Pabaiga)