Kad palytų šiąnakt daugiau.
Galiausiai išgirstu tyškant lašus.
Tie, pirmieji, krito kaip papuolė, baigę neilgą kelionę.
Įsikibo į keistąjį ritmą bundantis vėjas nuo britų salų.
Sugrojo jisai metalinėm grotelėm neįmantrųjį intro.
Paskui ir vėl pakartojo. Natos kaskart švilpė kitaip.
Sutemų milinė patikimai slėpė visus trokštamus atsakymus.
Tik vienišas lėktuvas su snaudžiančiais keleiviais, brėžiąs
Nematomą drūžę į rytus, galėjo nebyliai atskleisti,
Kiek gi liko lašų tenai, dangaus viršuje.
Žinau, žvalgas ir pašnekovas esu prastas,
Bet tiek to, vis žiūriu ir klausausi, klausausi ir vėlei įsmeigiu žvilgsnį
Į tirštėjančią beveidę jos didenybę tamsą.
Va, išgirstu pažįstamą ritmą, suveltą ir nelygų, į metalo virbus.
Tiesiai iš jūros, pro gūsių košiamą uostą jam porina šaltieji lašai.
Skudenes kapitonai jau giliai miegojo, kai naktyje brendo unisonas.
Kad palytų šiąnakt daugiau, dar stipriau.
Užlapojęs duris nykstu į trobesio vidų,
Geisdamas negreitai praplyšiančio ryto.


2012 10 04, Ferkingstad