Aš atgimstu iš pirmapradžio džiaugsmo
Kaip amžina ugnis iš pelenų.
Per netektis, per kančią ir per skausmą
Aš šviesoje atgimus ateinu.
Aš ateinu, kad tau suteikčiau laimės,
Kad suskambėtų užmiršta daina.
Aš ateinu numetus pančius baimės,
Tyra, gyva, aš — siela amžina.
Aš ateinu ir meilė tyliai sklinda
Ligi širdies giliausios gilumos.
Taip nuostabiai, didžiai ir paslaptingai
Įkūniju save aš žemiškuos namuos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-10-04 20:23:15
Aš ateinu, kad tau suteikčiau laimės,
Kad suskambėtų užmiršta daina.
O tai juk pasiaukojančiai gražu...
Anonimas
Sukurta: 2012-10-04 16:51:27
Čia toks truputį susireikšminimas optimistinis gaunasi, feniksas tai feniksas, bet jūs pati ir apibūdinate tą atgimimą epitetais - nuostabiai, didžiai ateinu, o kitiems tas atėjimas gal koks šokas momentinis, pav. man - skaitytojui. Kažkaip kuklumo pasigedau, todėl labai atsiprašau, kad pasisakiau čia.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2012-10-04 14:54:14
Gražus. Be priekaištų.