Mielas dienorašti, žinai, nors mokyklą baigiau prieš trisdešimt metų, bet bendraklasiai tebėra lyg artimi giminaičiai. Gal todėl, kad buvome ypatinga klasė, gal todėl, kad turėjome puikią  auklėtoją, nors baigėme nedidelę, apšiurusią rajono centro mokyklėlę. Kas penkeri metai sąžiningai organizuojame klasės susitikimus. Ir ne šiaip susitikimus ar liūdnus pasisėdėjimus su beviltiškais padūsavimais: „Kokie prieš dešimt ar penkiolika metų buvome jauni ir gražūs.“ Mūsų susitikimai— tai triukšmingi, audringi apsikabinimai, daug bučinių, nenutylantis čiauškėjimas, klegesys, kuriam aprimus, vaišės, o po jų prasideda antroji dalis: „dainos, šokiai, estrada“. Bet  apie viską nuo pradžių.
Šeštadienis, 13 valandą renkamės mokykloje. Šventinė klasės auklėtojos pamoka. Ir šįkart suvažiavo, sugužėjo bendraklasiai  ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš tolimos Amerikos. Plyšdami juokais žiūrime skaidres, kuriose  vaikiškas nerūpestingas šypsenas keičia keistos paauglių  šukuosenos, paskutinio skambučio bei išleistuvių vaizdai ir žaismingos akimirkos iš ankstesnių susitikimų. Kai kurie jau  šluostosi ašaras, nes užrašai šalia nuotraukų kalba patys už save: „Bučinys, kai nemato vyras“ (aistringai bučiuojasi jis ir ji), „Nejaugi taip neskanu? “(bučiuojasi kiti du, tik ji baisiai susiraukusi), „Bučiuojasi, kas netingi“(dar kiti du tęsia ciklą), „Bučiuoklių klasė“(įrėmina paskutinieji du). Kita grupė nuotraukų: „Ar tu mane gerbi?“( jau gerokai sukaitę vyrukai), „Tikra meilė tik tarp vyrų“(vyriškas glėbys), „Moralai, moralai“(kažkas kažkam grasina), tada „Jūs, mergaitės, dainuokit, o aš į Jūsų sveikatą“ (čia, matyt, vaizdelis aiškus) ir „Erotinės šokių pamokos“(o čia dar aiškesnis).  Kažkas kalba  apie brandą, vidinį grožį, sielos ieškojimus ir atradimus. Visi sutartinai linkčioja galvomis ir ragina kalbantįjį, kad „vakare plačiau padiskutuosime apie tą dvasinę brandą“. Ekskursija po pasikeitusią mokyklą, bendra fotografija ant apšiurusių  laiptų ir tylos bei susimąstymo akimirkos prie išėjusio Amžinybėn bendraklasio   kapo.
...Spragsi malkos židinyje. Stalas padengtas, svečiai jau renkasi solidžius kostiumus pakeitę laisvais neįpareigojančiais rūbais. Pirmieji nedrąsūs tostai, peraugantys į anekdotus. „Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti, nors vienintelį draugą, kuo galėtum tikėti“,— sutartinai traukiame. Kadangi klasėje keli profesionalūs muzikantai, tai S.Povilaičio ir kitų lietuviškosios estrados grandų  repertuarą mokame atmintinai. Viena iš Daivų (o jų klasėje buvo net  penkios) perspėja visus, kad ji neatsakanti už tą Daivą, kuri bus vakarėlio pabaigoje, mat „jos siela tuoj, t.y, po kelių taurelių  paliks  kūną, kuris gali iškrėsti įvairiausių išdaigų, o kai siela ryte sugrįš į kūną, šis, aišku, neprisimins, ką buvo iškrėtęs per naktį. Todėl jos smerkti ar dar kitaip kaltinti nevalia“.  Nuraminę sutrikusį Daivos kūną ir sielą prie sienos priremiame amerikoną Rimą, kodėl šįkart neatsivežė žmonos. Šis aiškinasi, kad po praėjusio susitikimo žmonytę kitą rytą reikėjo vežti į priėmimo skyrių, kur jai sulašino net šešias lašelines. Kaip įrodymą, skambina į Čikagą ir netrukus atsiliepęs  moteriškas balsas patvirtina jo pasakojimą: „Buvo labai smagu, bet ir pavojinga sveikatai. Aš taip nemoku“.  Juokaujam, kad „o mes mokame ir galime, o tie amerikonai neatsparūs lietuviškam klimatui ir tiek“. Valsas, tango, netgi polka su ragučiais, tada ratelis ir pasiūbavimai. Tiesa, dar buvo keli skambučiai į Angliją ir Norvegiją, kur bendraklasiai  baigia pirštus nusigraužti, kad šįkart negalėjo atvažiuoti. Skype daro stebuklus — filmuota medžiaga skrenda toli toli. Kažkas pametėjo mintį, kad po dviejų metų visi kartu švęsime penkiasdešimties metų jubiliejų. Netikėtai gimsta idėja jį atšvęsti kartu. Vieni kviečia į Palangą, kiti primygtinai į Klaipėdą, dar kiti siūlo Pakruojo dvarą ar Vilniaus apylinkes, o mūsų amerikonas šypsosi išbalintais dantimis ir ragina visus: „Chebra,  į Čikagą.“ Jau aušta. Pavargę, bet laimingi susėdę ratu šnekučiuojamės apie vaikus, namus, ateities planus ir ligas, kurios gali viską sujaukti.  „Mes išliksim jauni, jauni...“— tarsi aidas skamba dainos žodžiai. Iki pasimatymo, mielieji.