Priaš tris desėtkus metų, ainunt pā darbų namo, buvau labai nudyvintas. Kauni, man‘ pakeliui, priā venos iš mākyklų atsrādā paminklas iškāltas iš pilkā granitā. Sunkus, grubokas, ale man‘ ažuspāudiā žadų. Ti sādėjā moteris pasisādinus un kēlių vaikelius ir priešais padėjus knygų. Taigi paminklas Mōkytājai, mānā Mōkytājai!. Juk ir mēs pirmōj klasiāj teip sādėjām mōkytājai un kēlių, smetōniškās gimnāzijās mōkytājai, likimā nũblākštai in tolimų Labanōrā gīrių...
                        *     *    *
Inpusė`jus rugsė`jui, tėvai gāvā žīnių, kad Pašiekštin paskirta nauja mōkytāja ir kviečia tėvus atait‘ talkon, sutvarkyt‘ mākyklų. Grīžis tėvas prōvijā:
- Mōkytāja - pagyvĕnus māterė`lā, buvus gimnāzijās mōkytāja, ale tokia paprasta žmogiška. Tik pamyslyk, nuveinu, ā ana mōkytājā kambarė`lį undarōkų paskaišius klūpōm šūruoja krũvinų padlāgų, kur bũvā ažumuštas Bernadōkas. Lig tol gi niekas neturė`jā drūsōs tai padaryt‘. Ir Sauliūtį apramīnā, ā tai lig šiol ana vis verkiā, -par jų ir apsgyvēnā.
Mākyklān ait‘ bũvā nedrūsu, vis tik mōkytāja iš dīdeliā miestā, ā mēs prasčiokai. Nu, pradžioj tai ir sunku bũvā jų suprāst‘, ana kalbė`jā kitoniškai, ne mūsų ũturku. Ale pamāčius jos gerumu šviečiunčias akis, dingā striōkas. Ana niekad nesbārdavā, tik jei katras kartais neklausydavā, tai priėjus labai liūdna dabōdavā in jį ir patylė`jus nuveidavā tāliau vest‘ pāmākās. Mĕs labai nenārė`davām, kad ana susmarkātint ir tai bũdavā labai riatai.
Vēnam kambary mōkiās visās kēturiās klāsiās. Dārbas prasdėdavā su ketvirtokais,- jiems paaiškindavā užduotis ir duodavā rāštā darbų. Paskui tračiōkam, untrōkam ir vēliausia ataidavā mūsų pirmokų ailė:
- Na pipiriukai ateikit pas mane.
Mūsų bũvā šeši. Keturis susisādindavā sau un kelių, un sāvā plataus pilkos vilnās mēgztā undarōkā, ā du priglausdavā priā savīs iš šonų un ilgōkā suolāliā ažu mōkytājā stālā. Par vīdurį un stālā padėdavā vienų alementorių ir rodydama paišeliu raides mus mōkiā skaityt‘ lietuviškai. Sunkiausia sākiās Vladukui, katras bũvā iš linkiškās šeimōs ir lētuviškai sunkiai kalbė`jā. Man‘, mōkunčiam skaityt‘, daugiausia tēkdavā pasādėt‘ priā šōnā ir del to bũdavā labai liūdna.
Pā naujų mētų mōkytāja linksmai prānešiā, kad mēs gerai mokamiās, jau priveikiām atslikīmų nā rugsė`jā pradžios ir dabar turė`sme laiką daugiau pašnekėt‘ ne vien tik tai kas knygiālāse surašyta. Ana daug prōvijā apiā Lētuvos sanovį, ir iš pomētēs sākiā daug gražių aileraštukų, pāsakų.
                          *     *    *
Nespėjām ir apsdairyt’, kai atājā kovas. Saulutiā paskylė`jus aukščiau jau tirpdiā sniegų ir makyklās pastogiāj  prēš lungus nukārā grāžūs lādā varvēkliai. Išvakarāse bīškį pasnīgā ir lauki bũvā labai šviesu. Apiā pietus, par vienų pāmākų priā mākyklās privažiāvā trys padvādās su skrabais.Prirīša ārklius priā štankietų tvārōs ir iššōkī iš rāgučių ānys par sniegų prišōkā priā mākyklās lungų ir atstātiā berdankas su durtuvais in mus. Klasēn inājā mum nematytas kariškis su dideli` kepuri su raudonu lunku aplink, apsvilkis pilku šinielium su antpečiais un katrų žibėjā kēliās nedĩdelās žvaigždiālās, su dviem skrabais. Ānas labai skyrēs nā skrabų, katrie vilkėjā žaliom šimtasiūlām, ir un galvų bũvā užsimaukšlinį taukuotas pilotkes. Mākykla prispildiā prākaitā, šautuvinēs alyvās ir da kažkōkiā tai dvokā.
Mōkytāja sukamandāvā:
-Vaikučiai prašau stot’
Kārinykas priėjā priā mōkytājās staliukā ir net nepasisveikinis kapodamas žodžius išbaubiā:
-Tai niekur nepabėgot…-pasisukis link mūsų išpoškinā:- Vaikai, mēs negalim leisti, kad ši buržuazijos atgyvena terštų jūsų galvas. Mokytoja, prašau eiti su mumis, jūs areštuojama.
Mōkytoja, atsisveikindama nārė`jā dā kai kũ mum pasakyt’, ale jų sũgrēbiā skrabai, ana užsimetiā un galvos pilkų mgztų vilnōnį skārų ir tik išeidama spėja pasakyt’
-Aukit vaikeliai, užaugę prisiminsite ir viską suprasite…
Prišōkām priā lungų, nelabai suprasdami kas čia dedas. Ana bũvā parklupdyta rāgutiāse kāčkų vidury, ā aplink susė`dā keturi skrabai su žibunčiais durtuvais un šautuvų. Perlietas bātagu išbuožintā ūkinykā arkliũkas šōkā lė`kt’ zovadu, kanopām taškydamas sniegų mōkytājai veidan.
Graĩt priā mākyklās palīkā tuščia, tik skaudžiai skaudžiai skambėjā tyluma. Pā kiek laikā vyrāsniās mergiōtēs pradėjā raudot’:
-Vajėzau, mūsų mōkytājų išvežiā…
Iš lėtā susrinkām daiktus. Išėjām laukan. Švietiā sāulā, ir aplink spindėjā šviežias sniegas pripiāduotas skrabų kerzīnių čebātų guzikuotų pādų. Guzikuotais kerziniais čebātais pripiādāvā ānys ne tik sniegų apiā mākyklās palũnges, katras pavāsarį nutirpā, ale ir mūsų šīrdis giliai, neištrinamai.
                  *     *    *
Grįžtant tremtiniam, mūs kraštan mōkytāja negrīžā, ir jos likimas mum nežināmas. Pamātis tų pminklų Mokytajai, parvažiavis tėviškēn klausinėjau apia jų, tai vienas kitas pavardį dā minėjā lyg tai Banionienė buvus, ā vardā niekas neprisiminė,-laikas ištryniā,-vis tik daugiau kaip pusšimtis metų praė`jā. Ne, prisiminiā, jos vardas mum palīkā pats švēsiausias- Mōkytāja. Kalbė`ja, kad  išvežiā jų, kaip ir kitus, až tai, kad  bũvā tam mōkytājų suvažiavimi 1940m Kauni, kai, pabaigoj, tūkstantis šviāsiāusių Lietuvos širdžių, vietāj internacionalā sugiādōjā Tautiškų Giesmį. Gi negalė`ja tie, maskolių apauti kerziniais čebatais guzikuotais padais, laist‘ kad vaikai būt mokami tiesōs ir šviesōs, meilās ir gerumą. Jiem raikėjā, kad vietāj Dievā garbintume bezdžiōnžmāgį ir gyventum valug džiunglių pāprāčius. Baisu, ale atrodā, kad jiem ir jų vaikām dalinai pavykā...