(Tęsinys)

Žmogaus atžvilgiu morali ir amorali politika.

Nuo seno žmonės stengėsi garantuoti gyvenimo saugumą, kaip savo ateities, gyvybės, išlikimo ir gyvenimo garantą. Saugumą reikia suprasti ne vien kaip fizinį, nors jis pats svarbiausias, bet ir jį lydinčiuosius, išvestinius: išorės ir vidaus, socialinį, teisinį, kultūrinį, religinį, kūrybinį, šeimyninį, visapusio vystymosi ir bendravimo su kitais žmonėmis  saugumą.  

Tam žmogus kūrė stiprią ir gausią šeimą, telkėsi į giminę, gentis, sudarė bendrą tautą ir pagaliau valstybę. Matydamas, kad netgi viena valstybė jo saugumo negarantuoja, šliedavosi prie stipresnių valstybių, telkėsi į valstybių sąjungas, specializuotus ekonominius ir gynybinius blokus. Kad ir kokias aukštas piramides sudarydavo, jų pagrindas likdavo šeima, giminė, bendruomenė, tauta.

Politika, kuri kompleksiškai, neišmetant nė vieno laiptelio, tokiam saugumui padeda, reikia laikyti moralia politika. Ir priešingai, atskirų grandžių silpninimas yra tolygus tokiam pačiam rezultatui, jeigu pamatinius granitinius akmenis pakeisti kalkakmeniais, smiltainiais, biriu žvyru – anksčiau ar vėliau toks pastatas subyrės.

Tas pats ir žmogui, susilpninus šeimą, giminės, bendruomeninius, tautinius  ryšius, skurtos valstybės ar jų sąjungos likimas vienas – suirimas.

Taigi, morali fizinio saugumo politika, turi būti tokia, kad ji sugebėtų garantuoti žmogui ne tik vidinį saugumą, t.y saugumą jo namuose, darbe, gatvėje, apsaugoti nuo galimų netikėtų ir stichinių nelaimių, ligų, bet ir saugumą nuo išorės pavojaus, kuris gali pasireikšti ne vien karinių konfliktu, bet ir tylia, šliaužiančia atvira, arba ir būk tai gerai ketinimais, pagalba, užslėpta okupacija, vietos gyventojų išstūmimu, svetimos kalbos, kultūros primetimu, nutautinimu. Politiką, kuri leistų kilti tokiems procesams, juos skatintų ar toleruotų, reikia laikyti amoralia.

Pastaruoju metu matome labai aiškiai ir dažnai matome, kaip agresyviai skverbiasi į šeimą, šeimos vertybes griaunanti amorali šeimos politika, primenanti visuomenės susirgimą vėžiu, kai auga neperspektyvios, žmonijos raidą žalojančios iškreiptos šeimos ląstelės ir dar daugiau – iškeliant individo instinktų prioritetą prieš dorovę, auginamos individo blokavimo nuo normalių, kuriančių šeimyninių ryšių ląstelės.

Bet kurioje visuomenėje ypatingą reikšmę turi žmogaus socialinis saugumas, kuris gali būt sukuriamas darbu arba pačios visuomenės geranoriškumu, solidarumu. Taigi morali socialinė politika pirmiausia remiasi darbu, jį gerbia ir sudaro visas sąlygas dirbti tiems, kurie gali dirbti ir nori dirbti. Tam reikia ne tik sudaryti sąlygas išmokti dirbti, leisti susikurti arba sukurti darbo vietą ir jas laikyti ekonomikos, kuriamos gerovės pagrindu, bet ir leisti protingai bei teisingai naudotis darbo rezultatais. Tik tokia politika gali būt laikoma moralia darbo politika.

Didžiausios šių dienų darbo politikos grimasos yra tai, kad darbas sumaišomas su kito asmens darbu sukurtos vertės vagyste, apgaudinėjimu, nepagrįstu darbu sukurto produkto daliniu nusavinimu, darbo vertės nustatymo neteisingumu, vieniems darbams ją visiškai nuvertinant, kitiems – nepagrįstai iškeliant. Manau, kad iki šventumo sureikšminus liberalią laisvąją rinką, beveik visa darbo politika tapo amorali ir dėl to žmogus prarado didžiąją dalį socialinio saugumo. Moralios socialinės politikos atveju laisvoji rinka gali gyvuoti tik tam tikruose rėmuose, t. y. privalo būti teisingai socialiai orientuota.  Nėra individo laisvės būti benamiu, žudytis, bėgant nuo vargo palikti tėvynę arba joje skursti. Kaip nėra individo laisvės grobti kitų darbo vaisius, nedorai, kitų sąskaita sau sukurti privatinę nuosavybę. Visa tai yra neleistinos ir amoralios socialinės politikos grimasos.

Dabar labai spekuliuojama demokratija ir žmogaus asmens laisve. Tik reikia vieną suprasti, kad būna ir iškreiptos, asmenį, tautą ir valstybę naikinančios demokratijos bei laisvės atmainos, kurias kartais sunku atskirti nuo tikrųjų, kuriančių ir vedančių į gėrį, į pažangą. Iškreiptos demokratijos ir asmens laisvės priedanga labai mėgsta dangstytis įvairios sektos, savanaudžiai politikai, įvairūs klanai, o taip pat ir didžiosios valstybės mažesniųjų sąskaita, kuriant jose taip vadinamas penktąsias kolonas. Politikai, politinės partijos, kurios tokioms užmačioms pritartų arba paliktų pasyviomis stebėtojomis, būtų amoralios tautos ir valstybės atžvilgiu.  

(Bus daugiau)