Aš viską palieku, aš viską paleidžiu,
Širdis man taip liepia, ir siela taip jaučia.

Nenešiu toliau netgi buvusio aido,
Išsaugoti noriu tik meilę tyriausią.

Jinai tik viena mano sielą nušviečia,
Jinai, tiktai ji mano širdį sušildo.

Ir mano daina suskambėjusi kviečia
Pirmyn, kur drąsiausia svaja išsipildo.

Palieku tą laužą senų priminimų —
Lai pelenus vėjas po mišką išsklaido.

Apnuoginau sielą naujam atgimimui,
Dainuosiu nuo šiol tik tyriausiąją gaidą.

Esu aš dėkinga tai protėvių dvasiai,
Kuri mane vedė ir amžiais globojo.

Esu jai dėkinga už meilę, už drąsą,
Už išmintį tikrą, kurios nežinojau.

Esu aš dėkinga ir mamai, ir tėtei,
Ir lauko gėlelei, ir medžiui, ir paukščiui.

Ir visai šiai Žemei, tiek amžių mylėtai,
Esu aš dėkinga už meilę giliausią.

Ir žvaigždei, ir Saulei, ir šypsenai vaiko
Esu aš dėkinga už šviesų tyrumą.

Kely sutiktiesiems savo pakeleiviams
Esu aš dėkinga už dvasios gerumą.