Kažkada seniai aš buvau paprasta mergaitė. Tėvai nieko iš manęs nesitikėjo, mokytojai taip pat, mat mokiausi ne per geriausiai. Ir atrodytų, viskas čia savaime aišku, jei ne kažkas kirbantis mano viduje. Tas kažkas nekantravo ir nedavė man ramybės. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet laikui bėgant aš pradėjau suprasti... Jis nenorėjo pasiduoti. Jis norėjo būti laisvas. Jis norėjo perversmo. Ir tai įvyko. Per vieną niūrią matematikos pamoką. Tas jausmas vis augo, spyrėsi laukan, tiesiog dusino... Nusprendžiau nebekentėti. Aš ramiai susikroviau daiktus į kuprinę, atsistojau, tariau „viso gero“ ir išėjau iš klasės. Tyliame mokyklos koridoriuje pasijutau tokia laiminga, laisva, ir kartu beprotė, apimta priepuolio.

AŠ MEČIAU MOKYKLĄ. Grįžusi namo mamai taip ir pasakiau, lyg tai būtų normalus ir visiem suprantamas dalykas. Ji, aišku, porą savaičių ant manęs pyko, bandė „atvesti į protą“, bet mamos aš net nenorėjau klausyti — tas jausmas buvo žymiai stipresnis.

Baigusis visoms isterijoms, aš nieko nelaukdama ėmiausi darbo — parašiau savo pirmąjį sąrašą. Jame buvo surašytos visos spalvos su atspalviais. Kaip pirmas blynas, gana vykęs. Su baime nusiunčiau sąrašą miesto laikraščio redakcijai. Jų reakcija, savaime suprantama, buvo keista, bet jie išspausdino mano pirmąjį darbą. Ir... miestelėnams patiko! Sukėlė šypsenas! Jie laimingi — aš laiminga. Paprasta.

Taip ėjo savaitės, mėnesiai, mano sąrašai vis tobulėjo, ilgėjo, ir populiarėjo. Galop išaušo ta diena, kai gavau pasiūlymą savo sąrašus skelbti visai šaliai. Aš, aišku, sutikau. Buvau tokia laiminga! Laimingiausia pasauly sąrašininkė. Ir nesvarbu, kas nepasiekus aukštų mokslų, svarbu, kad atradus save.