Vakaras man asociuojasi su šiluma. Kai guli lovoje, po kaklu pažįstama ranka ir už nugaros, vietoj radiatoriaus, prisispaudęs šiltas kūnas. Oda liečiasi su oda, kūną persmelkusi ramybė ir pamažu į širdį besiskverbiantis miegas.
- Labanaktis, - šnabžda.
Atsargiai pabučiuoja į kaklą, patraukia ant veido užkritusius plaukus ir stipriai stipriai prisispaudžia.
- Labanaktis, - šnabždu.

- Alisa! Palauk!
Rugiai braukė per neuždengtas merginos kojas ir rankas. Po jos pėdomis traškėjo lenkiami stiebai.
- Alisa!..
- Paskubėk! - nusijuokė mergina.
Julė visuomet buvo lėta. Tačiau būtent tai ir labiausiai erzino - visuomet ne laiku, nes mažoji nepaspėja kartu su ja. Alisa stabtelėjo ir atsisukusi ištiesė rankas į seserį.
- Eikš! Panešiu. Tik nesimusityk!
Julė greitai užsiropštė ant nugaros ir rankomis stipriai apsivijo kaklą. Alisa vėl pasileido bėgte per rugius.
- Ar gražu, Jule?
- Labai, labai! O ir spalva, visai kaip mamos plaukai, tiesa?
- Tiesa, Jule, tiesa.
- Dar toli?
- Jau tuoj, žiūrėk, antai, va už to beržo!
- Oi! - suklykė mažoji. - Kaip gražu, Alisa!
Tolumoje matėsi beržas, o už jo jaunutis ąžuolas - visas apraišiotas spalvotais šalikais, kaspinais... Vėjas juos plaikstė į visas puses, o saulės zuikiai šokinėjo nuo vienos spalvos ant kitos.
- Oi! Šitas juk mano! - krykštavo mažoji, bandydama pačiupti šaliką nuo šakos.
- Jule, neimk! Tegu būna. Audra nuims viską. Todėl ir atsivedžiau dabar, nes paskui nebepamatysi.
- Ak, o negali audra neateiti?
- Negali. Eikš, eisim namo, kol dar nepradėjo.
- Pabūkim! Tik trupučiuką... Prašau?
Alisa atsiduso.
- Bet tik truputėlį. Eikš, gulk į žolę, pakol dar minkšta. Ruduo greit sukietins! Ir akytes užmerk. Paklausyk, kaip šlama! Ir vėjo paklausyk. Vėjas daug pasako... Girdi? Varpeliai! Tik du, mažyčiai, aš juos viršūnėj pakabinau...
Kai Alisa pramerkė akis, vėjo nebuvo nė kvapo. Julė susirietusi ramiai snaudė. Dangus buvo niūrus, tolumoje girdėjosi šlamantys medžiai. Tyla, tyla prieš audrą.
- Jule! Paskubėk! - vyresnėlė supurtė seserį. - Greitai bėgam!
Visai nenoromis mažoji atsistojo ir trindama akutes pasileido paskui seserį. Vėl į rugius, tik šįkart takas jau pramintas. Tarsi du išgąsdinti paukšteliai seserys skuodė į namus. Už nugaros jas vijosi audra ir vėjas, vėjas... Švelniai plaikstė palaidus jų plaukus, kartais stipresnis gūsis pagąsdindavo pargriauti ant žemės.
- Alisa! Pavargau!
- Bėk, Jule, bėk! Jau nebetoli, va, matai, už to kalniuko jau ir namai!
- Pailsėkim! Tik truputį!
- Oi, Jule!
Alisa čiupo seserį už rankos ir nusitempė paskui save.
Tarpduryje stovėjo mama.
- Ak jūs, išdykėlės! Sakiau būti šiandien namuose!
Julė greitai įsisupo į mamos rankas. Alisa įsitaisė prie lango. Dangus vis tamsėjo, tamsėjo, o tada prapliupo. Pasipylė kaip iš kibiro - ir vanduo, ir dundulis, ir žaibai. Rodos, žemė su dangumi maišosi.
- Pačiu laiku, mamele, suspėjom!
Alisa atsisuko į kambarį. Tačiau nebuvo nei mamelės, nei Julės, rodos, net ir kambario nebebuvo, tik kažkur tolumoj vis dar aidėjo dundulis. Alisa vėl pasijautė mažytė mergytė, o gal labiau mažas paukštelis, tik purpt! - ir, žiūrėk, jau šaka tuščia.

Rytas man visada asociuojasi su bučiniu. Kai pažįstamos rankos apsiveja per liemenį, prisitraukia artyn ir nubraukdamos plaukus lūpos švelniai prisiliečia prie kaklo.
- Labas rytas, - šnabžda.
Ir nieko daugiau nebereikia - pro pravirą langą skverbiasi vėsus rytmečio oras ir bundančio miesto triukšmas. Virtuvėje švilpia virdulys, pranešdamas, jog pats laikas kavai.
- Labas rytas, - šnabždu.