Tėve šap šip šip šop šip šap šap...

  Tas šnabždėjimas sklido iš visų pašalių ir skverbėsi į visas mano kūno kerteles. Vienas kitas maldos žodis atsimušdavo į ausų būgnelius, virsdavo šnypštimu ir sudegdavo altoriaus  žvakių liepsnose. Marmuriniai senolių veidai mirko prieblandoje. Lūpos krutėjo, krutėjo, krutėjo. Tos pačios lūpos, kurios už bažnyčios durų užkalbėdavo, keikdavo, prakeikdavo. Ir dabar tai atrodė kaip užkalbėjimas. Kiekvienos marmurinės skulptūros rankose atsirado po žvakę. Įsižiebė šventa ugnis. Ėmė liepsnoti skaros. Ugnies atšvaitai kopė į palubę, raitėsi kaip gyvatės ir susiliejo į brėkštančio ryto raudonį. Prisikėlė. Prisikėlė rytas. Tik rytas.
Smilkalai kuteno šnerves. Pro tirštą rūką mačiau save. Negyvą. Apklotą skiedrom. Girioj be medžių. Paskutinį nukirto. Iš dvikamienės liepos dvasią išvijo kaip šunį. Susmilkė. Liekanas sutrynė į miltus ir apibėrė mano kūną. Iš pelenų į pelenus. Iš dulkių į dulkes.
  Tėve mūsų, nušluok pelenus nuo mano kūno. Sunku. Baisiai sunku visu kūnų laikyti dvikamienę liepą, nors ir pelenais pavirtusią. Paskutinę liepą.
  Tėve mūsų, ar prisimeni tą karštą liepą pasirodžiusį  juodą varniuką, negalėjusį paskristi? Tada jis tupėjo ant tavo peties. Išsigandęs leido keistus garsus. Gal tada jis tave ir mane prakeikė, užbūrė.
  Tėve mūsų, sakei, kad pradžioje buvo žodis. Nesakei visos tiesos. Pradžioje buvo burtažodis.
  Tėve mūsų, paskendai. Taurėje vyno. Paskutinėje vakarienėje. Raudonyje. Amžių užmarštyje. Gyvenime.
  Tėve mūsų, man metų metus kuždėjo į ausį nesekti tavimi, neiti tais pačiais klaidžiais, vos vos pramintais krūmynų takeliais, nebūti tavo apaštalu.  Nebūti.
  Tėve mūsų, aš nepajėgiu sekti tavimi. Tu prisikeli tik kartą per metus ir miršti vėl. Aš gyvenu.
  Tėve mūsų, šiandien ir aš miriau. Šiandien tu neprisikėlei.
  
  Kyrie, eleison... Aukštyn širdis...

Migla nejučia išsisklaidė. Ne. Neišsisklaidė, o ją  saujom išgraibstė, vilko kąsniais suėdė, kibirais  susėmė,  ugniniais liežuviais rytas sulaižė. Užgeso paskutinė žvakė. Marmurinės skulptūros atgijo. Ėmė krutėti, rangytis ir šliaužti prie vartų į pasaulį. Išmirkę, paliegę veidai išniro iš prieblandos. Ir pasklido dvikojai, trikojai skėriai po bažnyčios šventorių. Pabaiga. Kažkur mačiau. Kažkur skaičiau. Aš tada stovėjau ant slenksčio. Pakėliau akis aukštyn į dangų. Saulė kilo iš kruvinų patalų. Išskalbsiu. Dieve mano, tau  iš skalbinių pasiūsiu baltas įkapes. Dieve.  Tėve. Tėtuk. Mano tėveli. Atleisk. Pasigailėk. Amen.

...Kryžiaus takas pelenuose...