Ne aukso, ne gintaro
Buvo taurė gyvo švytinčio žiedo.
Kraujo girdomą skruostą jo
Lietė lūpos, o švendro
Šimtamečiai pūkai, suvaikėjusios sielos,
Paskutinėj giedroj lankė laimės salas.
O pūkuotoj šviesoj vos atvėsti imąs,
Prie lūpų taurėj putojo gyvenimas.

Kaip ilgėjos.
Ant samanų kraujo lašai.
Kaip šermukšniai
Ilgėjos –  kaip gervių giedros.
Vėjui nupučiant putą ar pūką,
Sutraiškant kanopai
Uogą, laukusią pirštų liaunų,
Juk nelauki
Ties tamsa po puta,
Ties pūkais ant vandens,
Atsimerkiant apgirtusio fauno rudens.
Argi kovo sulos jo prašai.