Aš ateinu ir tau kalbu,
Bet tu tyli, kaskart tyli.
Galbūt tai aš nesuprantu,
Tavo mintis man per gili.

Tamsi gelmė, tiktai krantai
Neįprastai žali žali,
Palinkę medžiai ir maurai,
Matyt, kol kas artimesni.

Man daug nereikia, tik žinios,
Ar amžiuos Lietuvą matai?
Ar vardą jos širdy nešios
Ateinančių kartų vaikai?

Tu toks ramus. Duok man nors saują
Dangaus palaimintos tylos,
Kurią neši paslėpęs saugiai,
Lig tėvo Nemuno vagos.

Žinau, vėliau, kada sugrįšiu
Į savo paprastus namus,
Nekart mintim tave lankysiu,
Regėsiu vandenis plačius.

Gal net suprasiu, ką girdėjau
Seniausios upės tėkmėje.
Būtų gerai, kad prakalbėtų
Plukdytos godos manyje.