Nesulaikė ašaros į naktį išeinančio.
Rankos maldai sudėtos, išmaldos prašančios.
Akys, stiklą kiaurai pragręžusios,
Nesulaukė paryčiais grįžtančio.
Žodžių buvusių aidas iš kampo į kampą —
Nenutylantis varpas blaškosi.
Durys, vyrių rūdimis negirgždančios,
Tartum viską seniai atleidusios.
Baltas lapas — pradėti iš naujo,
Iš didžiosios, tik plunksna stringa.
Perskaitai, supranti, atleidi,
Bet klaidas surašai į paraštes.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-10-01 13:00:44
Nelaikykit ilgai paraštėse. Trinkit.... :)
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2012-09-30 11:45:25
Geras darbas, bet patarčiau mintis plėtoti šviesiasne kryptimi - tai padeda.
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2012-09-30 00:12:18
Labai.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-09-28 22:10:40
„Baltas lapas — pradėti iš naujo, / Iš didžiosios..." — aukso vertės žodžiai.
Anonimas
Sukurta: 2012-09-28 17:11:56
Atleisti juk sudėtingiausia..
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-09-28 17:03:32
Kiekviena eilutė pilna stipraus jausmo. Iškalbingas darbas
Vartotojas (-a): Vytautė
Sukurta: 2012-09-28 16:25:02
jau vien pirmas sakinys nusmelkė