Dar ne šalna, ne piktas vėjas,
Tiktai ruduo paglostė klevą,
O šis jau šaukia — koks begėdis!
Užsiplieskė, raudoniu dega.

Jaunutis puošmedis sukruto —
Drabužį žalią laikas keisti
Į naują švarką, auksu siūtą,
Pasigrožėt kaimynams leisti.

Užu tvoros kuklus ožekšnis
Raudonas uogas nusvarino,
Nors tiktai krūmas, net ne medis,
Bet spalvomis visus svaigina.

Pagelto tulpmedžiai ir liepos,
Tik ąžuolai kažko vis laukia.
Gal ir gerai — dar dienos šviesios,
Dar tvenkiny lelijos plauko.

Berželių eilės, orios tujos,
Eglaitės, o toliau pušelės.
Visur ramybė, grožis srūva,
Parku alsuoja slėnis žalias.

Čia, prie Nevėžio, darbščios rankos,
Rodos, ne medį užaugina,
Bet Lietuvai papuošti vertą
Metais nevystantį gėlyną.