Iš to, kas buvo ir kas neįvyko,
pasilieka tik tiek, kiek prisimeni,
visuma kaip procesija slenka laike,
vienam tarpsny tikram pajutau visą esmę,
Tau ėjau obuolių Hesperidžių parnešt.

Gyvenimo tiesę, žiedlapiais susuktą,
vėjas aitvaru kelia ir blaško aukštai,
praeitis lyg sustingusi muzika,
išbarstyta po niekieno žemę,
tirpsta fragmentais ant ledo lyties.

Archipelagas laužytų formų,
datos ir žodžiai — skraidančios žuvys,
potvynio bangos matytais vaizdais,
atmintis prisimerkia, tarsi nieko nebūta,
slaptąją gelmę užpildo vėsa.

O tamsos vis daugiau, ir tirštėja,
kol aplinkui save matai be atgal,
nepasiekiamas ilgesio kraštas,
smilkstantis dugnas bekraštės erdvės,
Tu — šviesa mano tolimo žiburio,
obuolio kvapas išlikęs ore.