Manyje – nieko stebuklingo,
Net užmigusi sapnuoju
Tavo šiurkštų balsą ragelyje,
Naktį, šalia manęs
Naktį, kai nežinau, kur tu

Meilė — nieko stebuklingo.
Išeidama atiduodu viską,
Tik užrašų knygutė ten, kažkur, už vazono,
pas amžinai miegantį Šopeną,
Nepyk, paliksiu
Kūdikius, ropojančius asla —
Mano, tavo sielas.
Nebeklausiu,
Kur tos rankos-vijokliai,
Skruostas prie sruosto,
                          „Nesijaudink, atsakymas į viską — keturi
                          Tu tik netyčia norėjai giliau,
                          Todėl ir nesupratai.
                          Kaip aš tave my - - - “


Todėl ir išeinu, kvaileli,
Juk melavai man, juk atsakymas — ir trys, ir penki, ir kiek tik nori,
Tai tavo žmogiškieji ištekliai, ekonomika,
Tai mano jausmai tėra kontrabanda.

- - -

Ak, tai pasaulį kuriamės patys?

„na, tu pakankamai didelis...“
Ar aš pakankamai didelis tam,
Kad nuspręsčiau, jog šiandien gyvenu, o ryt — mirštu,
Ar toleruotumėt bet kokį mano sprendimą,
Jei meilė — nieko stebuklingo,
Šopenas užmigęs,
Jei skruostas niekada nebepasieks skruosto,
Ar suprastumėt,
Kad aš jau pakankamai, kai
Kūdikiai, mirštantys nuo vėrajaupių ir gripo,
Tėra mano, tavo sielos,
O mūsų gyvenimas —
Ekonomika,
Paremta statiškų išteklių teorija?
Todėl sakau — čia nieko stebuklingo,
Tik balsas ragelyje, galų gale nutrūkęs laidas,
Ir dar viena naktis, kai žinau,
Kad tai ne paskutinis mitas, legenda,
Kuria gyvensim.