O ir kas ta ramybė,
jei viduj vis kūrenas laužai,
ir nuo dūmų ašaros sunkiasi?..
Nenušluostys akių rūpestinga ranka,
tik kiekvienos kelionėje
sutiktos akys
vis stebėsis ir klaus —
tai kodėl gyveni,
jeigu lietūs nelyja
laužams užgesinti
ir delnų nebėra
tavo liūdesiui supti?
Tai kodėl čia esi,
jei pasaulis
atsuko tau nugarą,
ir tik vėjas
alsuoja nakty
amžinai neįveikiamu nerimu?..