Vakaras. Kai vienatvė užgriūna ir vėl. Kaip sunkio jėga. Talžo plaučius, širdį, kepenis. Rėkia tau : „Išnyk! Išnyk!“. Ji skleidžia kraupius garsus - nelygus išprotėjęs kvėpavimas. Kaip beprotis daužai galvą į sieną, atsimindamas viską, kas bloga ir susikurdamas viską, kas gera, nagais prisiminimus įrėždamas į dailiai nudažytą kambario, o gal pragaro sieną.  Tada pakerta kojas, raitaisi ant žemės, kaip sutraiškytas sliekas, neįleidžiamas net žemyn. O gal žemiau nebėra. Gal pragaras tai būti vienam nelaimingam tarp visų laimingų. Girdėti piktus vienatvės žodžius, tariamus tavo paties balsu. Išprotėjęs kvėpavimas, kruvini pirštai.  Juokiesi, nes tik tiek lieka. Ir išnyksti... Išnyksti... Išnyksti.

Rytas. Sunkiai praplėši traiškanotas akis. Prieš nosį tvirtai stovinti siena. Žvėris galando į ją nagus. O ji vis dar stovi. Randuota.  Skamba telefonas. Minutėlę delsi nejudėdamas. Pakyli nuo grindų. „Alio. Labas. Pramiegojau. Būsiu už pusvalandžio.“  Kruvini pirštai padeda telefoną ant stalo. Ar jie tavo? Už lango šviesa. Ar vakar buvo? Taip. Ir bus dar kitas. Ir dar kitas. Šaltu vandeniu nusiplauni rankas ir balta kriauklė trumpam pasidaro raudona.  Akys žvelgiančios iš įskilusio veidrodžio ne tavo. Velniop. Išeini užtrenkęs duris. Kad kažkam būtum.