Džiūsta medis, tik iškeltos šakos,
Atrodo, dangui vis kažką dar šaukia,
Gal už audras, žaibus perkūnus bara,
O gal lietaus gyvybės lašo laukia?

O gal už tolių, laiko tolių mato,
Kaip Lietuvon pilki šešėliai slenka?
Ne piemenys, nauji vilkai juos varo,
Gudriai ėriukų kailiais prisidengę.

Kas sustabdys, kas kelią drįs pastoti,
Kada ir Nemunas, galbūt pavargęs, senka,
Nėra kam jot, nei žirgo kam balnoti,
Niekas nebeldžia į užkaltą langą.

Bet juk žinau, kad ąžuolai dar auga,
Mačiau ne vieną žalią, aukštą, gražų,
Prie jo ir karžygį, lietuvį jauną,
Kaip sakalą laukų, išdidų, drąsų.

Tik trūksta rankai kardo, gero plieno kardo,
Ir dar dainos, kad lūpos netylėtų,
Kad vardą Lietuvos kaip maldą garsiai tartų,
Kad ligi pakraščių ją gintų ir mylėtų.

Didi tauta — ne linkstantis žilvitis,
Išsaugos kalbą, protėvių ramybę.
Pakils iš vėliavos atgimęs vėjy Vytis,
Piktas klastas iš tėviškės išginęs.