Sakau „Sudie!“ su viltimi sugrįžti —
Juk baltos varnos kenčia tarp juodų.
Laiminga siela, radus skrydžio kryptį
Ir nepaskendus tarp buities darbų.

Sėkmės drąsiesiems, kas pradraskę odą
Krauju užrašo gimstančius jausmus,
Kas švenčia būtį nesulaukę progos,
Kas nesutinka tyloje uždust.

Jūs man praskaidrinot ne vieną niūrią dieną,
Jūs teikėt ryžto, drąsinot mintis,
Bet reikia pareigas išgirsti rėkiant genuos —
Buitis kaip yla iš būties išlįs.

Jau muša dvyliktą — vėl aš esu pelenė,
tarp rykų gniaužanti neišskleistas svajas.
Nors kartais purvas, rodos, burną semia,
Tikiuosi grįžt. Palaukite manęs.