Pamėgau rytais sėdėti mažose kavinukėse. Ankstyvais, kai mažai dar kas geria kavą, mažai kas sėdi, mažai kas traukia į plaučius švelnius mieguistus kvapus. Mažai kas nubudę, nors jau kaži kadais atsikėlę. Pasiimti puodelį žalios arbatos ir šiltą sumuštinį, išsirinkti vietą, kur patogiausiai gali sėdėti vienas ir truputį būti. Ne visai, ne tiek, kad jaustum savo paties buvimą, tik pakankamai, kad galėtumei užsisakyti ir lėtai siurbčioti juodas smulkias raides.

Įsivaizduoji, rytais aš dar galiu skaityti. Net kai netoliese varstosi durys, žvarbaus vėjo šuorais kutendamos kreivą nugarą. Man patinka, kai kažkur toli, kitame kavinės gale, vos girdėti kitatautiška kalbėsena. Senyvas britas (tik spėju, kad tai britas) suteikia rytui tam tikros neapibrėžiamos elegancijos. Cit, visai nepretenzinga, Bryan Adamsą ką tik pakeitė Kate Perry, o sumuštinio salota glebi ir žalia. Aš dar sapnais ne Prancūzijoje, nors gal reikėtų.

Vaikštant kartais būna truputį šalta. Tada imu galvoti apie rytojus. Visados saulėtai, su tam tikra viltimi ir mieguistas smegenis pripildžiusiu tingumu. Rytojų, apie kuriuos galvoju, niekados nebūna — jie sukondensuoti, sudėti dienoms, kurios neateis, nes rytojų nėra, kaip tikriausiai ir šiandienų, kaip ir manęs dabar, kaip ir minčių, kurios nepriklauso raidėms, ir raidžių, kurios taip pat niekam nepriklauso.

Nesmagu justi bundančias smegenis — per garsiai klaksi klaviatūros klavišai it fortepijono mygtukai. Einu, paskaitysiu, kol dar nesugrįžau aš, kol neištirpo pabaidytas tingumas. Kol dar rytas.