Tu mano tinklainėj, dvasingai sutvertas poete —
Nes ryto kavos aromatas — nakties sakiniai.
Svetainėj iš knygų viršelių sudėtas parketas
Lyg mažas etiudas, kurį netyčiom man tapei.
Ten rankos nuo vygės prie mažo stalelio girtauja,
Šėlioja kas kartą, kai aš jas tamsoj pamatau —
Jos renka po skiemenį ir vėl dėlioja iš naujo
Ir nieko nejunta tvankiam kambarėly daugiau.
O aš ištirpstu, tebemylimas mano poete,
Tarp potekstės klosčių, taškų ir klastingų brūkšnių —
Kad tu vieną sykį tyliausią poemą sudėtum,
Kur žodžiai lyg smiltys vis birtų ant mano akių.