Pavydžiu žinantiems, į kokį uostą plaukia
(Mane buitis nešioja tarp krantų)
Ir tiems, kam veidrodžiai netapo šimtaraukšliais
Ir tiems, kas kyla, nes pati krentu.

Stebiu gyvenimą lyg jis nebūtų mano,
Lyg jo minutė aukso neverta -
Jame nėra nei ikrų, nei šampano,
Tik nosinaitės, šlapios kaip marka.

Susimąstau. Gal per ilgai vėpsojau
Į tuštukus, vaidinančius žvaigždes?
Gal nesant priešų skalbdavau pavojų?
Gal praradau, ko nevalia pamest?

Ramybę sielos išmainiau į dulkes,
Jausmų šaltinį užteršiau nuodais.
Gana žvalgytis tas, anas ką gurkia -
Todėl toli savos buities krantai.

Lai nešmėžuoja prieš akis veltėdžiai,
Būt pasišovę tviskančiais stabais,
Einu varpyti savo žemės rėžio -
Ramybę sielos auginu tenai.

Išaugs pupa - užlipsiu ja į dangų,
Užaugs kopūstai - rasis ten vaikų,
Nes kai pūslėtos, šerpetotos rankos,
Nebepavydžiu blizgančių niekų.

Jomis pagaunamos nepatogiausios tiesos
Ir iš bet kur ištraukiama esmė.
Kam ant tuštukų blizgančių bambėti?
Išnyks ir taip, jei niekas nestebės.