Bitės gelia, kai suvilgai lūpas,
Pasiruošusias susmegti saldesy.
Tu nusvirusias mintis nesupęs
Netikėtą nuosprendį jauti.

Išeini ant nuliūdusio plento
Nuo skubrių vis pro šalį pėdų –
Neišdrįsęs ištarti, kad lemta
Kęsti žingsnius asfalto tabu.

Kai sutriksi nuo baimės „nebūti“,
Veidą glostys minučių lietus –
Užslopinęs troškimų likučius
Išdalink bičių korį perpus.