Darbų tiek daug, o aš tik vienas.
Ką saugot atidžiau — nebežinau.
Prie namo laiptai, plytų siena,
Mašinos ratai pagaliau.
Be viso to pražydo rožė —
Žiedas raudonas, toks kvapnus,
Kaimynas ja iš tolo grožis —
Kažkas pagraužė jau lapus.

Kas kam brangiau, argi suprasi?
Laiptų gal niekas nenuneš.
Ratus galėtum greitai rasti,
Ieškodamas pagal vėžes.
Matyt, teks saugot puošnią rožę,
Nors ji spygliuota, bet graži.
Ir kai žvelgiu, tai net atrodo,
Kad mes vienodai vieniši.