Ana stavėja pre vartelių sulinkus, pasrėmus lazdu ir vis žiūrėja autosusų statelas link.
Štai anys jau suka paupes taku,grait pasrodys ažu krūmų. E kur gi jas Mariukas? Va, anas aina pirmas visų, jadai apsrėdįs, pats aukščiausias iš visų. Aina visas būrys ir išvažiuojunčių, ir išlydinčių. Visi aina paskui jas Mariukų žųselu, - stabteli Mariukas, stabteli ir visi. Ale kal gi anas sustoja ažu krūmų? Gal ažmiršą kų? Ai, kad būtų ažmiršįs, tadu grįžtų ir da rozų apkabintų sava senų motinų... Gal anas nori da rozų paveizėt namų link, pamatyt, kaip un jas visus vis da tebespoksa ja motina. Va, ir autobusas. Visi bėga, bėga ir jas Mariukas. Anas inšoka autobusan paskutinis. Autobusas nuvažiuoja, išveždamas jas Mariukų... Senoji pagrąsina lazdu kažną kam ir nuklibikščiuoja keman. Atsisėda un spryską ir markatnai nužvelgia kiemų. Visur tuščia, tik Rudis panuovaly blusinėjas, bet ir tas paskui atitipena pre senolas.
— Aik šalin, besarmati. Kal gi nepalydėjai Mariuką? Tau tik paskui tėvų sekiot. Ciuc būdon!
Gurbi suprunkščia arklys. Senoji krūpteli, — buva gi ažmiršus, kad raikia  arklį pašert. Ana nuklibikščiuoja klatin, pasemia gorčių avižų ir inpila arklia lavin. Glosta ir su juo utariuoja: Krimsk, Bėri, avižėlas, krimsk, e mudu lauksma sugrįžtunt Mariuka. Anas tikrai grįš, gi jegu kas labai žmagaus laukia — visadu grįžta. Mes labai lauksma... Ale, man nesupruntami te studentiški mainai. Negi Letuvėlaj moksla žmanėm mažai vietas?.. Senoji net apsiašaroja. Nenarėja raudot pre visų, kad negraudint Mariuka, tai dabar... Gal tu nori gert?
Materis paspiria gurba duris lazdu ir nuveina pre tvaras, nuskabina viedrų ir pasemia undenią. Pasimt tai nesunku, ale atnešt nelingva...
Pagirdžius arklį, vėl prisėda panamėj ir tyliai aždainuoja:
— Laukeliu lydėjau, žadelį kalbėjau... Paskui atsidūsta iš širdes. Jai vėl ažaina markatnumą debesėlis ir senoji vėl apsižliumbia, bet dabar ana rauda ne dėl išvažiavusią sava Mariuką, bet dėl savįs. Rauda, kad tokia graži saulėta rugsėja diena, kad šviečia saula, kad sodas kvepia abaliais, e ana ti nuveit negali — amžiams, ig grabą lintas yra pririšta pre lazdelas... Ana dabar bus ir bus vis viena, — gi jas senis vis su sėbrais, vis su stikliuku... Kai buva Mariukas — viskas buva kitaip, — anas gi buva darbštus ir name, ir moksli. Lika dabar tik lazdelai ir šunėkui pasbedot...