Ak, Žeme! Kaip gyvuoji, Žeme?
Ar klausiame tavęs atėję čia pabūti?
Ar tik užgniaužę tylią sąžinę, neramią,
Vis bandome įtvirtinti trumputę savo būtį?
Ak, Žeme! Augini mus grožyje!
Tavoj žydroj didybėj mūs menkumas regis.
Kodėl širdies kalbėjimą protas taip užgožęs,
Kad tapome keistais, godžiais ir trumparegiais?
Ak, Žeme, esi namai ir rojus!
Savam glėby tiek amžių plukdai gyvybę tyliai.
O mes ar susimąstom, koks bus vaikų rytojus,
Ar Tau tyloj dėkojam, branginame ir mylim?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-09-19 22:02:05
Labai neabejingas eilėraštis - gražu)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-09-19 17:02:44
Gal visų labiausiai ją ir reikia mylėti.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-09-19 16:45:01
Kad rojus tai nėra kalbų
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-09-19 11:54:20
kokie gražūs, paguodžiantys žodžiai mūsų Žemelei. Paprastai ir aiškiai, nekreipiant dėmesio į rimus, ritmus...Puiku.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-09-19 11:52:16
Žinoma, mylim.
:)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-09-19 10:39:57
Tiesiai į širdį,paprastumas visada gražu, labai ,labai.