Va, vėl suginiau savo dangaus ėriukus į dangaus avidę, baigėsi mano pavasarinė skliauto ganiava, vėl jis pilkas ir nuobodus. Kažkodėl šiandien prisiminiau 1953 m. kovo pradžią, labai sniegingą, siautė pūgos, iš pusnynų nesimatė krūmų ir tvorų, šalo. Su mama ir maža sesute laukėme tėvelio, begrįžtančio iš kaimo, kur jis, kaip dezinfektorius kovojo su pokario gyviais, pamilusiais žmogaus kūną. Taigi nekantriai laukėme, laikas buvo neramus, miškuose — žalieji, mieteliuose — stribai, o tėvukas buvo ginkluotas: ant pečių buvusiame dėkle — hidropultas ir dezinfekcinė medžiaga.

Paryčiui sulaukėme, atlėgo nerimas. Tėvukas iš skrandos ištraukė didelį turtą: gal kilogramą bulvių, keletą kiaušinių ir duonos puskepalį. „Turbūt koks velnias nustipo“, — sušalęs ir išvargęs piktokai nusistebėjo tėtis. Sugulėme, o už lango staugė pūga. Saldus buvo trumpas miegas. Nubudau. Tėvai jau buvo pakirdę, tvarkė sveikatos skyriaus ir ligoninės raštinės patalpas — mūsų šeima glaudėsi tame pačiame pastate. Koridoriuje pasigirdo triukšmingi ir skubrūs žingsniai, balsų nuotrupos ir prislopintas kuždesys. Tėvas, įėjęs į kambarį, liepė mums, vaikams, skubiai rengtis. Apsirengėme. Jis, paėmęs mus už rankučių, nusivedė į antrąjį pastato aukštą, kuriame buvo įrengtas raudonas kampelis — Lenino kambarys. Susirinko veik visi gydytojai ir kontoros tarnautojai. Daugelio akyse — ašaros, iš radijo imtuvo sklido gedulinga muzika, tvyrojo prislėgta nuotaika. Muzika nutilo. Sugriaudėjo Leviatanas. Ypatingas CK pranešimas tarybinei liaudžiai. Su giliu liūdesiu pranešame (neblogai supratau rusų kalbą, nes mūsų kieme buvo internacionalas: lietuviai, rusai, žydai, lenkai) mirė Josifas Visarionovičius Stalinas–Džiugašvilis. Pasigirdo garsios raudos: „kak my budem žit bez tebia, otec naš rodnoj...“

O koks buvo tais metais veržlus ir aistringas pavasaris: sniego pusnys tirpo akyse, Vilkmergėlė veržėsi iš krantų, drumstas vanduo putojo, sūkuriavo. Naktį atsikėlęs tėvukas išėjo pažiūrėti tvoros ir malkinės, už kurių dusliai riaumojo įsiutusi Vilkmergėlė. „Pririšau tvorą, gal nenuneš upelė“, — pasakęs atsigulė. Ryte puolėm prie lango: nei tvoros, nei malkinės ir malkų rietuvės nebuvo nė kvapo. Tiesa, tą dieną kitame Vilkmergėlės krante paslydusi mergaitė pateko į sraunią upelės tėkmę ir nuskendo. Veltui vaikščiojo krantu iškviesti kareiviai — nė vienas nesiryžo pulti į srovę.

Turbūt neveltui šie prisiminimai atklydo iš tolimos praeities. Ir tas pavasario veržlumas, aistringumas. Nėra nepastovesnio dangaus už pavasarinį, nėra aistringesnio ir veržlesnio metų laiko už pavasarį, nėra nepastovesnės meilės už pavasarinę, bet gal nėra ir aistringesnės ir betarpiškesnės. Įsibėgėjant pavasariui, aistra po truputėlį slūgsta, besprogstantis ir sprogdinantis veržlumas, svaiginanti smaragdinė žaluma, beprotiškas ievų, vyšnių ir obelų baltumas pradeda žiedlapiais barstyti takus ir pievas, jau tarsi viltimi nuklodami ateitį, dalgio šėlsmą, vaisiaus brandumą, rugpjūčio nerimastingą pilnatvę, nuogą lapkričio gėlą, užklotą stora snaigių skranda. Vedų galios apraiška įkūnyta žodžio VIDJA magijoje kaip transcendentinė–kosminė galia, kuria naudojasi žmonių bendruomenės išskirtiniai individai, jos raida laike neišnyko, bet įgavo sutankintos galios vaizdinį, kurios išraišką apibendrinant galima įvardinti: religija, menas ir mokslas.

Ar galia yra materiali? Jei ji tokia, tai jos kaip nors ir už kiek nors įmanoma įsigyti? O kas prekiauja  galia, galia valdyti? Sutrinku: juk nėra jokio galios mato, vertės, net ir tos, kuri, anot „Vedų“,  transcendentinė ir kosminė, tik įsiliejusi į žmogišką būtybę žmonių bendruomenėje tampa valdančiąja. Tikrovėje už žmogaus ji — aiški fizinė jėga, bet neteko girdėti, kad dramblys ar banginis būtų galios simbolis, arba gyvatė — geluonimi ar bakterija, tokia visai menkute, įžiūrima per mikroskopą, o liūtas — jis vainikuotas žmogaus karaliumi. Grįžkime prie mažiausiųjų, sakoma, vienas ne karys. Šių gyvybės kruopelyčių gausa tampa tokia fizine galia, galinčia sunaikinti net ir žmogiškąjį galios įkūnijimą — žmoniją, ir ne tik žmoniją, o žemišką gyvybės įvairovę, bet nesunaikina vien labai paprastu aspektu — išlikimu, be kito neįmanoma egzistencija.

Palikime transcendentinę–kosminę ramybėje, nes ja tikrai neprekiaujama, tai kaip su „VIDIJA“? Tiksliau: valdyti, valdžia? Juk ji sunkiai susiejama su fizine. Atvirkščiai, žmonių bendruomenėje ji siejama su proto galia. Keblumų ir čia pakanka: genijai, pakeitę žmogiškąją buitį, neturėjo galių valdyti. Tikriausiai paslaptis slypi mumyse, kurie nevaldo, netrokšta valdyti, o galios valdyti yra tiek, kiek mes, nevaldantieji, jos „perleidžiame“, kiek pasirengę perleisti. Vadinasi, prekeiviai galiomis esame mes patys, galbūt labiausiai ne tik bijantys, bet ir nenorintys prisiimti atsakomybės, savotiškai prekiaujame tikėdami, kad atsakyti už mus gali Kiti, ir tikimės iš jų „malonių“, neišskirdami ir dangiškųjų. Gal, prekiaudami nematerialia preke, tikimės gauti materialų atlygį? O kaip atsakomybė? Jos yra tiek, kurie valdydami kuria įstatymus mums, renkantiems, bet nevaldantiems.

Neblėstantis tikrovės stygius ir aistra yra įkūnyti žmogaus prigimtyje kaip Niekio Sūnaus titaniškos pastangos turėti nepagaunamą tikrovę. Ją užvaldyti galima tik ją sužmoginus, ką sėkmingai savo raidoje žmogus ir daro. Kadangi stygius nenumaldomas, o tikrovė kaip ir horizontas — kiek priartėji, tiek jis nutolsta — reikia nusikratyti savojo žmogiškumo, tapti bet kuo, tik ne žmogumi, sukurti save ne iš Niekio, o iš pilnatvės. Tam reikia peržengti Kitą, bekalbę ir tylinčią aplinką, tapti Visagaliu, Viešpačiu, įmanančiu gaminti viską: save, Didįjį sprogimą, visuomenę, meilę, Visatą, aišku, ir laisvę. Nelieka Kito dėmens — nežmogiškumo, kuris tampa ženklo techninėmis manipuliacijomis žaliava, tad ir laisvės išraiškos tampa absoliučiai žmogiškomis.

Žvilgtelėkime į Lietuvių kalbos žodyną, ir pabandykime suvokti, kas paslėpta po ženklu „Laisvė“:

1. Subjekto galėjimas reikšti savo valią, įsisąmoninus gamtos ir visuomenės dėsnius. (Gamtos dėsniai — EGO — SUBJEKTO dėsniai, ženklo techniniais gebėjimais gaminama aplinka. Absoliučiai išbrauktas KITAS.)
2. Nepriklausomybė, nebuvimas apribojimų, varžančių visuomeninį–politinį gyvenimą. (O kur KITAS? Ar įmanoma būti absoliučiai nepriklausomu? Laisvesniu tarp laisvų, lygesniu tarp lygių? Įstatymai, moralinės ir etinės nuostatos, bendražmogiškos vertybės ir joms besąlygiškas paklusimas?)
3. Teisė nevaržomai ir nedraudžiamai reikšti savo, visuomenės nuomonę, siekimas ginti reikalus. (Visuomenė nėra KITAS. Visuomenė — abstrakcija, substancinių individų telkinys, asmenybių susitelkimas.)
4. Gebėjimas daryti ką nori, turėjimas valios. (Valia kaip galia, Vedų VIDJA, net ir šioje galioje neišsitenka „daryk ką nori“.)
5. Galėjimas.
6. Buvimas neuždarytam, gebėjimas laisvai judėti. (O kaip KITO toks pat gebėjimas?)
7. Ramybė.

Mūsų samprotavimai apie laisvę teisingi, bendražmogiški ir suprantami, bet juose išskaičiau nerimą ir sumaištį. Troškimas lydi žmogų nuo mamos glėbio iki karsto lentos. Šis siekis apimliai išplėtotas  Zikaro kūrinyje. Mes sugrįšime prie šio simbolio vėliau, drįstu manyti, kad jis artimas kiekvienam lietuviui. Dabar apmąstykime LKŽ septintą sampratą — „ramybė“:

1. Ramumo būvis, tyla; 2. fil. tariama nejudomybė kitų daiktų ar reiškinių atžvilgiu; rimtis, pusiausvyra.

Ramybė kūdikiui — motinos glėbys ir krūtinė, tvirta ir rūpestinga tėvelio ranka, vyrui — svaiginantis mylimosios glėbys, mylimosios alpulio kuždesiai, aistra liepsnojantis kūnas, moteriai, beje, Jūs tai geriau žinote, tad nebandysiu šią ramybę išskleisti. Tariama nejudomybė — sunku tai ištarti, bet tenka ne tariamai, bet tikroviškai ir įprastai — mirčiai. Ar tai ne laisvė? Drįstu teigti: akimirkos laisvė, laisvė trunka akimirką. Iškankintam lėtinių ligų ligoniui, dirbtinai ir jau nesąmoningai palaikoma gyvybės kibirkštėlė — vienintelė išeitis — ramybė. Norėtųsi sušukti „palikite mane ramybėje“, bet negalioje užstringa šauksmas gerklėje, išsivadavimas iš kančių, juk puikiai suvoki, kad padėtis beviltiška, viltis pasilieka čia, šiapus ribos, mirtis — išsivadavimas — laisvė. Sunku apie tai kalbėti, bet taip yra.
Užgęsta gyvybės aistra, nemaldomas skausmas daro savo, gerai, apsvaigina laikinai sąmonę narkotikais ir nuskausminamaisiais vaistais, nugramzdina į nesąmoningą būseną, bet tai trunka ne amžinai — skausmas vėl prikelia. Ir taip diena po dienos, mėnesiai, metai... Pasimiršo lagerių ir koncentracijų stovyklų siaubas, tardymų nežmogiškumas, taip ir norisi prieštarauti prieš šią frazę, beje, niekur tai nedingo, tai vyksta kasdieną, kas minutę.  Tik žmogus gali taip elgtis su savo genties ir rūšies atstovais. O kaip elgiamasi su bekalbėmis gyvomis būtybėmis: zoologijos sodai, tyrimų laboratorijos, šventoji inkvizicija, pamišėliškas religingumas. Maksimiljonas Kolbė — Aušvico kankinys, lenkų kunigas pasirinko mirtį „be eilės“. O siaube, šiame mirties fabrike, gamykloje buvo mirties eilė, protu nesuvokiama eilė. Šventi jo žodžiai: „Ir pragare galima melstis“. Juk tai nublanksta prieš Dantės pragaro ratus. Kankinimų žvėriškumas. Siaubinga, kad tokį elgesį priskiriame niekuo kaltiems žvėrims. Sunku apie tai kalbėti, bet ir moderniajame pasaulyje dvikojai siaubūnai vardan „tiesos“ taip elgiasi, o „vasaros kavinės“ — psichiatrinės ligoninės, senelių ir invalidų namai, vaikų namai ir priverstinės paauglių auklėjimo uždaros įstaigos, kalėjimai, kariuomenė. Sunku suskaičiuoti žmogaus „žvėriškumus“. Aušvice galiojo įstatymas: už pamestą ar prarastą galvos dangalą buvo pasirenkama ir nukankinama dešimt kalinių. Kažkas iš kalinių pavogė Tėvo Maksimiljono kaimyno kepurę. Išrikiuoti patikrinimui kaliniai buvo išvedami prieš kalinių rikiuotę ir vietoje nužudomi. Tėvas Maksimiljonas, išėjęs iš kalinių rikiuotės, paėmė už rankos išrinktą auką, pastatė jį į savo vietą, o pats atsistojo į mirtininkų eilutę:

„baisiau už pragarus galvojai
gyventi kito mirtimi klaida
todėl Tu į mirties eilę stoji
save kitiems lyg duonos kąsnį padalai  

virš Aušvico kas rytą teka saulė
ir žėri lyg Kolbės neblėstanti auka
nejau ir tą kilni sūnaus mirtis apgaulė
net pragare melstis galima žmogau jau pamiršai“

Archeologai kažkuriame urve surado akmeninį 56 centimetrų durklą, datuojamą 80 tūkstančių metų prieš Kristų. Šis durklas tapo žmogiškumo ženklu, bet jo magiškumą reikia patvirtinti daiktu, valdžios ir galios simboliu. Pavartykime ST ir taip vadinamą „Istoriją“ — žudynių, galios laikraštį. Esminė žmogaus sąmonės savybė yra jos nukreipimas į objektą, į daiktiškumą. Simbolis — ženklas — tampa galingesniu, jei patvirtintas daiktu. Pridursiu, ne bekalbiu aplinkos daiktu, bet dirbtiniu, pagamintu skulptoriaus ar dailininko dirbtuvėje — fabrike, pašventintas magiškomis ženklų galiomis tampa išskirtiniu galios simboliu. Pagonis, dar pravardžiuojamas stabmeldžiu, nenaudėliu, netikėliu, meldėsi gyvam, nepagamintam daiktui, gyvybei, aišku paremdamas tą galią (nesukurtą žmogaus) savo ženklais, savo kultu ir apeigomis. E. Delakrua paveikslo „Laisvė barikadose“, apnuogintais pečiais , apnuoginta krūtine, su vėliava rankoje moteris tampa Didžiosios Prancūzijos revoliucijos  vienu iš laisvės simbolių. Galios simboliu tampa naujas žudymo išradimas giljotina Kitiems, iš kurių buvo paveržta galia valdyti, prieštaraujantiems giljotinos „laisvei“. Įspūdingo dydžio Moteris, užrištomis akimis, deglu rankoje, Didžiosios revoliucijos dovana perplaukė Atlantą, rodo laisvės krantą, kuris nuklotas čiabuvių kūnais — užvaldykite ir atrasite. Zikaro kūrinys, nužiūrėtas iš Didžiosios revoliucijos, Kaune, iškelta ant lauko akmenų pjedestalo moteris su vėliava tampa lietuvišku  laisvės vaizdiniu, Ukmergėje — „Lithuania Restituta “: architekto S. Jakševičiaus bei menininko L. Truikio kūrinys, pastatytas 1930 m. ir skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. 1951 m. paminklas buvo išsprogdintas ir užkastas ten, kur stovėjo. Paminklas atkastas 1989 m., o atstatytas 1990 m. Ant keturių pakopų apsidinio pagrindo smailėjantis bokštas, fasado nišoje klūpanti moteris, saugojanti židinio ugnelę — laisvės simbolį, kaip iš amžių glūdumos ataidintis senųjų graikų poliaus aidas, toks tikra ir tvari laisvės, meilės, tiesos  mirtingojo saugoma ir globojama  vertybė — tėviškė. Anykštėnai turi savo simbolį, kurio vaizdinio ligi šiolei patys nesupranta. Skulptoriaus Vildžiūno „Prisikėlimas“. Labai reikėjo anykštėnams laisvės simbolio, tad pritaikė: vietoje miestelio centre buvusio laikrodžio su fontanėliu ant akmeninio lauko akmenų pjedestalo iškilo sidabrinė pamėklė, niekaip nesutelpanti į įprastą laisvės vaizdinį. Vienas iš paminklo statymo iniciatorių prasitarė: pastatysime, pripras... O ir kaip šią pamėklę bevadino: tai „hokeistu“, tai juokavo, kad skulptorius pamiršo prisukti galvą... Pagaliau žmonės priprato: turi kur susirinkti ir pakelti vėliavą laisvės dienomis jos išpažinėjai, miestelio šventės dienomis šurmuliuoja vertės mugė. Šis simbolis išties atitinka laisvės vaizdinį: besiveržiantį supančiotą normų, įstatymų, etikos, religijos, mokslo, meno lyg ir begalvę žmogaus figūrą, niekaip nesiderinančią su lauko akmenų postamentu. Siroafrikietiška piramidė keitė savo pavidalą, bet esmės — ne, mirties kultas, pavadintas meilės religija, nukreipta į anapus, už gyvybės ribos. „Tikroji laisvė“ ten, anapus, Edeno soduose. Amžinojo Visagalio prieglobstyje. O čia, Žemėje, viešpatauja kita galia, sutelkta į laikmečio ženklą, beje, šio ženklo pavadinimas, esmė liko VIDJA, paremta daiktu — turtu. Jo išraiška — kapitalas. Koks bebūtų simbolis — politinis, tėvynės, valdžios, luomo, socialinės grupės, sporto, meno, vertės — jis turi remtis materialine galia (pvz., žiemos olimpiados atidarymo ceremonija kainavo 40 milijonų dolerių, tai ir bus galios išraiška medžiagine verte, tiesą sakant, ši medžiaginė vertė vis labiau tampa  virtualia, bet nesvarbu — galios simbolis lieka medžiaginis: sporto kompleksai, viešbučiai, bankai, ir t. t). Modernusis žmogus įsitikinęs, kad kiekvienas jo technologijomis pagamintas materialus daiktas lemia naujus technologinius atradimus ir naujus pagamintus naujomis technologijomis daiktus, kurie savo ruožtu vėl lemia naujus atradimus ir naujas technologijas. Ir taip iki begalybės. Gamyba gaminanti gamybą gaminanti gaminį (A. Šliogeris), ir vėl nuo pradžios. Lemties ar prigimties (mano supratimu šios sąvokos mažai kuo skiriasi) nulemta žmogaus sąmonė savo veiksme naudojasi išskirtinai ženklais — kalba, kokia ji bebūtų: raidės, dantiraštis, runos, skaičiai, natos ir panašiai, o šie remiasi vienodumo, panašumo (homogenišku) principu, todėl ženklų imperijoje viskas galima, joje galima tapti kuo tik nori, bet sąmonė apart ženklų reikalauja daiktiško materialaus vaizdinio. Žmogaus sąmonei niekaip nepasiekiama nežmogiška tikrovė tampa žaliava, perdirbama pagal žmogaus norus, kokia ji turėtų būti, didina žmogaus nepriklausomybę nuo jį supančios aplinkos. Akmeninį 56 centimetrų durklą, kaip galios simbolį, pakeitė termobranduolinė kuoka, lėktuvnešiai, virtualios internetinės kovos persikėlė į Afganistaną, Iraką, Belgradą, Čečėniją, Abchaziją, Šiaurės Osetiją, Niujorko dangoraižius dvynius.

„Žmogiškasis mąstymas, valia ir agresyvumas įsitvirtina Archimedo taške, iš kurio nustatinėjama, kokia turėtų būti gamta, ir iš kurio taško valdoma. Šiuo požiūriu siekiama valdyti viską, kas gali būti pavadinta gamtine svetimybe“. (A. Mickūnas, „Filosofijos likimas“)

O kaipgi žmogus, kokia funkcija jam skiriama šiame žmogiškajame projekte? Taip, toji Vildžiūno laisvės pamėklė iškalbingai byloja apie žmogaus vietą nesibaigiančiame pažangos kelyje: tampa įrankiu kapitalo veiksme, gamybos įrankiu, nesvarbu, kokius postus jis užimtų žmogiškosios vertikalės piramidėje. Jis tampa savo paties sukurtų technologijų vergu, priklausomas nuo nuolat besikeičiančių technologinių vertybių. Ne tik KITAS, bet ir jo šešėlis panaikintas, sunaikintas, peržengtas. Galia nepripažįsta Kitos galios. Sutinku, yra pasirinkimo teisė, bet agresyvi ir brutali, taip vadinamoji viešoji erdvė — ideologija (stabmeldystė — idolatrija, graikų kalba eidololatrea) negailestinga Kito mąstymo individams. Sunku, beveik neįmanoma išsiveržti iš jos hipnotizuojančių gniaužtų. Dar sykiu pakartosiu: žmogus silpnas, jam be galo sunku atsispirti VIDJA magijai, jos apžavams. Pažįstu gal du asmenis, kurie bando ištrūkti iš šio užburtų magijos pančių, bet jie (jis) patenka į kitą vergiją, priklausomybę, sudievindamas, paversdamas stabu gyvybę ir gamtą, kitas, mano supratimu, artėja prie to labai simpatiško laisvės idealo, gyvena taip, kaip ji nori, nevergaudama VIDJOS magijai... Gyvensite ne kaip nors ir ne kur nors, gyvensite kaip reikia.

Tad kyla klausimas: ar įmanoma mirtingajam absoliuti laisvė, jos intensyviausia išraiška? Be žmogiškųjų stabų, VIDJOS ir ženklų magijos, sukurtų technologijų. Jūs turbūt pastebite, kaip į viešąją erdvę, politiką, visuomeninius mokslus skverbiasi technikos ženklai: „mechanizmas“‚ „įrankis“, „rinkimų technologijos“ ir panašiai. Manau, kad taip, įmanoma, tai vadinu „tiesos akimirka“ —  belaikė ir bekalbė, betarpiška akistata su tuo, kas absoliučiai svetima žmogiškumui, nusimetant žmogiškąją naštą, pančius — religiją, meną ir mokslą, išsivaduojant iš jų stabų ir magijos. Manau, ši akimirka siaubinga, ne kiekvienas individas ją gali ištverti, ji esmingai bekalbė ir nepakartojama, intensyviausiai individuali. Dauguma po šios akistatos tampa esmingai tylinčiais, t. y., negaminančiais naujų magijos ženklų, kitiems atsiveria ir užsiveria psichikos klinikų durys, dar kiti pasirenka mirtį kaip absoliučią laisvę — ramybę, dar kiti tampa pranašais, esmingai kalbančiais.

„Aš esu“ — individą įpareigoja, pasmerkia laisvės akimirkai, bet ši akimirka tampa visiškai individuali ir nekartojama, pridursiu — ir bekalbė...