Mielas dienorašti, manau,  dauguma sutiks, kad vaikų auklėjimas yra sunkus darbas. Tėvais tampame vieną akimirką, kuri būna sakrali ir vienintelė, bet dažniausiai jai būname nepasiruošę. Aišku, priperkam vystyklų, mišinukų, tepaliukų ir žaisliukų, bet, kaip auklėti vaikus, mokyti, bendrauti su savo atžalomis, didžioji dalis nežino. Gaila, bet beveik nebeliko tų senųjų kaimo bobulyčių, kurios pamokydavo, patardavo, padėdavo, nes dauguma šiuolaikinių močiučių vos ne pykteli per anksti jomis tapusios. Pagaliau jos atsikratė savaisiais vaikais ir jų problemomis, todėl likusį laiką gali skirti tik sau, o be to, jos dar tokios jaunos, patrauklios, pasiilgusios laisvės, naujų  pažinčių bei įspūdžių.

Taigi, kai draugai ar pažįstami klausia patarimo, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, dažnai nežinau atsakymo. Galvoju, kaip elgčiausi pati jų vietoje būdama. Prisimenu, kaip prieš keliolika metų mano gražuolytė nenorėdama eiti į darželį vėl iškėlė rytinę sceną, kad blogos pėdkelnės spaudžia kojytes ir jai nepatogu, todėl ji niekur negalinti eiti, „net žingsnelio žengti“. Metusi visus darbus nuskuodžiau į firminę parduotuvę ir nupirkau beprotiškai brangias pėdkelnes be jokių siūlių. Naivuolė, tikėjausi, kad konfliktas bus taikiai išspręstas. Aišku, pėdkelnės vėl netiko, nes spaudė pirštukus, tai todėl man nematant gražuolytė ėmė ir nukirpo pėdkelnių pirštukus. Įsivaizduokite, kokia buvo mano reakcija, kai dukra kiaurais pirštais pareiškė, kad dabar ji jau  pasiruošusi į darželį.

Prieš keletą metų mano brangiausiasis pats prisišaukė nelaimę nusivedęs jaunėlį į savo darbovietę, kur gamina, pilsto ir pakuoja gaiviuosius gėrimus. Kol šis kalbėjosi su darbininkais, nenuorama kažkur susiradęs vinį ir plaktuką įsisuko į plastmasinius butelius. Bumt — padaro skylę ir eina toliau, ir eina toliau. Darbuotoja, įėjusi į sandėlį, iš pradžių nesuprato, iš kur bėga vanduo. Tuo metu mūsų išradėjas padaręs butelyje keletą skylių  limonadu plovė tėčio mašiną. Galvojate, kad vyras lengvai atėmė tą  šautuvą, kurį darbštuolis sumeistravo. Šlapias tėvelis išsivežė į namus dar šlapesnį sūnelį.

Prieš daug metų vyresnėlį, kai dar buvo visiškas pyplys, vieną vakarą patikėjom senelio globai. Aišku, vaikeliukas prižadėjo, kad bus geras, nors akys įtartinai blizgėjo. Seneliukas noriai žaidė karą, slėpynes, tapo Robinu Hudu ir drąsuoliu šerifu, kol galiausiai pavargęs prisėdo ant fotelio ir bežiūrėdamas televizorių, aišku, užsnaudė. Tai buvo didžioji jo klaida! Kaip jūs galvojate, kokį vaizdą pamatė mūsų šeima, grįžusi iš teatro? Trimetis sūnelis atsinešęs iš vonios tėčio skutimosi putas ir peiliuką skuta sofai barzdą — tepa putomis ir skuta, nes „tėtukas taip rytais daro“. Smagu, nes sofa odinė buvusi. Labiausiai buvo gaila ne tos nelemtos sofos, o prabudusio seneliuko. Ir arbatėle girdėm, ir konjakiuko įpylėm — niekas nepadėjo žmogų nuraminti. Kai vyresnėlis paaugo, kieme susirado kelis tokius pat bendraminčius.  Neišskiriamų  draugų galvelėse nuolat sukosi įvairiausios idėjos, kaip iškrėsti kokį pokštą ar išdaigą. Vieną dieną jie atsiduria miesto stotyje, nutaiso graudžius veidus ir ištiesę rankas prašo išmaldos, nes „labai blogai gyvena, o tėvai girtuokliai juos muša ir neprižiūri“. Gerai, kad pro šalį ėjusi kaimynė ir pamačiusi tokį vaizdelį skubiai paskambino mums. Nepatikėję, pagalvoję, kad pagyvenusi moteris apsipažino, vis dėlto nuskubėjome į stotį. Neturėjome iš gėdos, kur dėti akių... Supratę, kad šįkart viskas nesibaigs vien pokalbiu, mūsų ubagėliai bandė slėptis, bet buvo sulaikyti ir drastiškai sukišti į mašiną. Pasibaigus savaitės areštui namuose ir prisiekęs, kad bus geras, maniškis buvo paleistas į laisvę. Deja, ramybės laikotarpis buvo trumpas. Jau kitą dieną jaunieji partizanai sutūpę krūmuose ėmė mėtyti akmenukus į pravažiuojančias mašinas. Kai viena sustojo, nes skilo stiklas, visi išsilakstė, tik mūsiškis žioplys nespėjo. Oi, ataudė tėvas diržu tą vakarą sėdimąją! Ir vėl savaitės areštas namuose. Manote padėjo? Išėję į laisvę trys teroristai (taip kaimynė vadino nenaudėlius, nes jie susprogdino jos pašto dėžutę), užrakino senyvą moterį rūsyje, raktą palikę duryse. Gerai, kad po pusvalandžio į rūsį nusileido kaimynas ir išleido nelaimėlę. Kalbinu, aiškinu, gėdinu, sakau, kad „metas jau vyrai jums į mokyklą ruoštis, gal tada į protą ateisit“, o šešiamečiai drąsiai atkerta, kad visai nebijo, nes mokyklai jie daug planų esą sukūrę. Gąsdinu, kad nebus laiko šėlioti, nes reikės mokytis, o griežta mokytoja ims bartis, o jie atkerta, kad „kuo labiau barasi, tuo  smagiau“. Ir ką čia dar gali bepridurti? Va, ir suprask tu, žmogau, šiuolaikinių vaikų mąstymą. Va ir patark kitam, kaip juos auklėti.