Ant blakstienų ašarėlių perlas.
Ko nuliūdai, vakaro plaštake?
Gal sparneliai paryčiais apsvilo
ar širdis panūdo tikro jausmo?

Nebešildo aukso grandinėlės
ir žiedai, kiekvieną pirštą puošę.
Trūksta kažin ko ir tau, ir gatvei,
o kiek daug čia būta ir švenčių, ir juoko.

Kiek tarpuvarčiuose būta meilės žodžių,
tik nebuvo meilės žiburėlio.
Per anksti subrendusi vaikystė
miesto labirintais rudenėlį nustriksėjo...