Atvėso dienos ir šiltosios naktys,
Voratinklio gijom užkrito rytai.
Palaukės ganykloj sustojusi mąstė
Bėroji. O gal net girdėjosi tai:

— Per darganą, lietų prie tylinčių gluosnių
Valandėlę pabūsiu kartu.
Debesėliai nuslinks, ir šuoliuosiu šuoliuosiu
Rudenėjančio miško keliu.

Vienatvė — ne sesė, sunki kartais būna
Net ir man, nors vešliausios žolės
Plačios pievos vaišintis iki soties pasiūlo,
Tik palikti dar jų neskubėk.

.................................................

Nesuprast, ką galvojo, ką prie medžių kalbėjo,
Gal tylėjo, ir buvo gerai.
Tiktai glaustės ir gynė vienas kitą nuo vėjo
Kaip bendro likimo draugai.