Kaip lengva pasiklyst tarp tylinčių daiktų!
Juos lietusių žmonių energija nūnai išsivadėjo.
Ant dulkių ir voratinklių jau aršiai nepykstu,
Nes reikia slaugės, bet ne pribuvėjos.

Žinau,kas apdainavo nebeaudžiančias stakles,
Kieno varstote miega oblius ir plaktukas,
Kas krovė patalus į pūpsančias eiles,
Kas mušė sviestą, kas ratelį suko,

Bet būčiai keičiantis atkrinta tie daiktai,
Kuriuos paliko juos naudoję žmonės.
Išmest? Sudegint? Likti nekaltai,
Nes atsispyriau draskymo vilionei?

Teliks kaip buvę. Gal todėl nakty
Aš nebijau garsų anei šešėlių —
Senuos namuos svetingai sutikti
Ir atminimai, ir mylėtos vėlės.

Per šventą atmintį lengviau mokint vaikus,
Kad norai — viena, galimybės — kita,
Ir kuo vertingas tas, kuris kuklus,
Ir kaip pasaulis margas surėdytas.

Kažkam kitam šie tylintys daiktai —
Bevertės luženos, atlikusios senienos,
Bet stebi jie, kaip gyvenu nūnai,
Ir niekad vienišos nebūna mano dienos.