Po šaltos nakties išryškėjo ugninis klevo  siluetas. Žemėn, į rasos lašelių paklodę, nusileido ruduo. Jis buvo tvirtai įsikibęs į karpytąjį lapą, tarsi  vaikas į rogučių virvelę. Laviravo  tarp elegantiškų vorų mezginių, sveikinosi su rudagalviu  baravyku eglyne, rausvino raudonviršį drebulyne. Taip čiuožė gamtą dažydamas ryškiomis spalvomis. Išpūtęs įraudusius skruostus džiaugėsi atliktu darbu.
Staiga linksmąjį dailininką sustabdė palšas rūkas.  Įpykęs stūmė lauk nekviestą svečią iš pelkutės. Rudeniui net lūpa atvypo:
-Kuo gi aš tau nusikaltau?
- Tu žiaurus sesei vasarėlei! – raitydamasis rūkiniais kamuoliais inkštė rūkas.
- Nevykėli, apsidairyk apsidaryk, ką pridarei,- dar pridėjo palšas.
Ruduo skvarbiu žvilgsniu pažvelgė aplink. Nieko neįprasto nepastebėjo. Jam akį pamalonino samanose raibuliuojančios spanguolės, voratinklių gijose besisupantys rasos lašeliai, kurie laukė pirmųjų saulės spindulių glamonių.  Jam viskas pasirodė taip gražu. Tačiau rūkas toliau niršo:
-Tai tavo šaltieji pirštai vasarą privertė per vieną naktį palikti mūsų mišką. Bandė ji slėptis pelkės klampynėje, bet bijodama tavo šalto prisilietimo pažėrė savo rausvuosius karoliukus. Jos ašaromis apkibo visa pelkės augalija.
- Tai čia ne spanguolės ir ne rasos lašeliai?- sumikčiojo ruduo.
Nuleido galvą dailininkas ir susigėdęs tarė:
- Atėjo mano metas, bet norėčiau išpirkti kaltę. Aš vienai savaitei patrauksiu į miško gilumą. Lai karaliauja vasara!
Rūkas išsisklaidė. Saulė žaidė su vasaros ašaromis. Kol dar dangaus nepuošė paukščių trikampiai ir nešėliojo žvarbus vėjas, vasara džiaugėsi savaituke, išskaičiuota iš rudens laiko.
Tik šiaurės vėjas apraizgytas voratinkliais niurzgėjo:
-Et, duok boboms valią, tai rudenį pavers vasara!
Kadangi ruduo buvo geraširdis, tai kiekvienais metais leidžia vieną savaitę vasarai pabūti karaliene  gamtoje savo metu. Metai iš metų šiaurės vėjas širsta voratinkliuose  ant vasaros. Tikriausiai tokį niurzgėjimą išgirdo žmonės ir šiltąjį rudenio metą praminė Bobų vasara. Man šis pavadinimas nelabai patrauklus. Daug geriau skambėtų Senučių arba Bobučių vasara. Tačiau, kaip išgirdo, taip pavadino. Čia tas pats kaip ir dainos išmesti žodžius.