Kažkokiame šio pasaulio, žemės, gal kosmoso, vaizduotės
Kampelyje, erdvėje, jau už sugebėjimo matyti spektro
Tyvuliavo, driekėsi, tyliai kartkartėm pabanguodavo
Mirusių asmenybių jūra.

Viena šalia kitos, visos su bukais, dažnai net ne savo
Pasiteisinimais, gan neretai ir kaltinimais.
Kartas nuo karto prisimindamos, pašnabždėdavo viena
Kitai apie praeities nuostabumą...

Gimdami mes gauname, tiksliau tai turime kiekvienas galimybę tapti asmenybe. Ja tampama gyvenant, nesislepiant, o žiūrint tiesiai, ne apeinant, o kaip tik prieinant… Darant tuos tikrus dalykus, kuriuos jauti... Asmenybe mums reikia tapti tam, kad toliau galėtume tęsti savo egzistavimą. Jei tampi, tuomet daugiau čia nebegrįžti. Egzistuoji ar gyveni aukštesniame lygmenyje nei dabar. Jei netampi, atsiduri mirusių asmenybių jūroje, jei bandei tapti - gauni šansą dar kartą gimti ir vėl bandyti, tik neprisimeni prieš tai buvusio gyvenimo, bet įgūdžiai įgyti ankstesniuose niekur nedingsta.