Nežinojai, kaip dievinai mūsų rytus,
Kaip globodavai vakarus, standžiai tamsa apvyniojęs.
Netikėjau ir aš, kad juose mūsų niekad nebus,
Kad tik dieną miegosiu, nes naktį mirtis pašarvojo.
Ir bijosiu paliest parūdijusias laiko stygas,
Nors dar moku žodžius, bet dainų jau seniai nedainuoju.
Dar gerai, kad jaučiu, jog grįžti nebylus prie manęs,
Kad nematomas kartais paglostai ar sapną užkloji.